Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė
Teatro scenos chuligano vardą pelnęs režisierius Artūras Areima nepripažįsta kompromisinio meno ir pataikavimo publikai, o pavykusius spektaklius vertina salę palikusiais žiūrovais.
Į Kauną su užmojais
Šiauliuose gimusio režisieriaus A.Areimos santykiai su laikinąja sostine šiuo metu itin dramatiški - Kaune sutikęs gyvenimo moterį, čia sukūręs daugiau nei dešimt spektaklių, menininkas bando atsispirti kosmopolitiško Vilniaus vilionėms.
„Mūsų ryšys užsimezgė prieš aštuonerius metus. Tuomet buvau pakviestas į Kauno valstybinį dramos teatrą", - mintimis laiką atgal atsuko tarp Vilniaus ir Kauno balansuojančio nepriklausomo teatro įkūrėjas A.Areima.
Pirmasis darbas, kurį jis skyrė savo tėvui ir kuriuo kreipėsi į Kauno publiką - spektaklis „Sugrįžimas į dykumą". 2009-ųjų rugsėjį brandžiojo periodo pjesė, gvildenanti asmens meilės, neapykantos, geismo, gėrio, grožio ir išsilavinimo problemas, buvo pristatyta Kauno valstybinio dramos teatro scenoje. Vėliau į savo sąskaitą Auksinio scenos kryžiaus nominantas įsirašė dar ne vieną drąsų, o kai kas pasakytų - įžūlų darbą: „Laimingieji", „Šmėklos", „Mechaninė širdis", „Kartu", „Vyšnių sodas" , „Plėšikai", „Markizė de Sad" ir „Amfitrionas".
Prieš savaitę Kauno technologijos universiteto kultūros centre žiūrovų vertinimui A.Areima atidavė naujausią savo kūdikį - kasdieniu žiaurumu ir realiais išgyvenimais paremtą meninę studiją „Medėjos kambarys". Vos vienos dienos skirtumu spektaklis pasiekė ir sostinės publiką, todėl pokalbį su žinomu režisieriumi pradėjome nuo klausimo, kodėl kūrybai ir gyvenimui pasirinko būtent Kauną.
Norėtų būti drąsesnis
„Čia turiu žmoną ir namus. Turiu net kelias mylimas vietas Žaliakalnyje", - maišydamas balintą kavą apie savo santykį su miestu ėmė kalbėti A.Areima.
Tiesa, tądien su juo susitikome ne legendinio „Romuvos" kino teatro pašonėje įsikūrusiame restorane „Movido", kurį žinomas menininkas įvardijo kaip vieną tų vietų, kur visuomet gera grįžti - vėlyvą popietę šiaulietis įsitaisė vos už kelių dešimčių metrų nuo jo esančioje lauko kavinėje. Akis pridengęs kepure, impozantiškas barzdočius ramiai traukė elektroninę cigaretę ir nė iš tolo nepriminė teatro scenos chuligano, kuriuo jis neretai vadinamas.
„Nesu toks, nors realiai norėčiau būti. Žinoma, tuomet greičiausiai likčiau vienas su savo komanda. Kodėl? Todėl, kad žmonės bijo tiesos", - savo atvirumu žavėjo pašnekovas. Nepastebėjome ir arogancijos, būdingos daliai menininkų - tarsi miesto statistas akimis skaičiuodamas pro šalį skubančius praeivius, A.Areima prasitarė, kad nepaisant aštraus būdo ir laisvo žodžio, mieliau rinktųsi nekalbėti nei kalbėti. Tokios pozicijos esą laikosi dažnas mūsų.
„Turbūt aš iš tos baimės rėkiu. Dėl to ir paauglystės metais teko pakeisti dvi mokyklas. Žinote, mes bijome likti kvailiais, nes kvailius greit nurašo. Papersk garsiau ir visi jau rėks, kad apsišikai", - drąsiais pasisakymais intrigavo jaunajai kartai gerai žinomas nusipelnęs kūrėjas.
Nesiklosto santykiai
Prieš ketverius metus sostinę iškeitęs į Kauną, A.Areima neslėpė, kad savo konservatyvumu ir ribotumu miestas jį nuvylė. Nepaisant praleistų metų ir indėlio į kultūrinį gyvenimą, režisierius čia vis dar nesijaučia savas, reikalingas ir išgirstas.
„Kaune matau monopoliją - vieną teatrą. Kad tave pastebėtų, privalai turėti penkiolika medalių ant krūtinės ir tiek pat žvaigždžių", - siauru miesto valdžios žvilgsniu stebėjosi kūrėjas. Gal todėl spektaklis „Medėjos kambarys" Vilniuje kelią skynėsi kur kas lengviau nei Kaune - erdvių naujam pastatymui čia pavyko rasti vargais negalais, o sostinėje A.Areimos teatras galėjo rinktis net iš kelių variantų.
„Labai dažnai noriu spjauti į viską ir važiuoti iš čia, bet tikiu, kas šis miestas pasikeis. Tikiu, kad po velniais, savivaldybė sutvarkys tuos kelius, kuriais taip didžiuojasi. Nors tiesą pasakius, labai jau kaimietiškas požiūris jaunimą bandyti išlaikyti per kelius, o ne per kultūrą, - valdininkams kandžių pastebėjimų negailėjo pašnekovas. - Stebiuosi, kad iki šiol čia nėra ir menų inkubatoriaus, kuris beje, kuriasi net Šiauliuose. Vis dėlto neprarandu vilties, kad kažkada čia įvyks sprogimas."
Nenori būti mase
Nors Kauno draugišku ir atviru teatralams negalėjo pavadinti, miesto publikai A.Areima nebuvo toks kategoriškas, o štai išgirsta frazė, esą teatras dabar išgyvena aukso amžių, jį prajuokino.
„Nesutinku, kad teatras populiarus. Manyčiau, vos 6 proc. žmonių eina į teatrą, - ironiškai besišypsodamas A.Areima prasitarė neprisidedantis prie šio skaičiaus kėlimo. - Aš nepataikauju publikai. Tuomet ko siekiu savo spektakliais? Noriu ją išjudinti. Noriu kalbėti tomis temomis, prieš kurias dažnas mūsų linkęs užsimerkti. Kaimyno vaikai kieme papjovė kačiuką ir visi leipsta juokais. Man tai nejuokinga."
Klystate manydami, kad A.Areima yra iš tų režisierių, kurie paleidę spektaklius ramiai gurkšnoja kavą, o nusileidus užsklandai užsuka tik į bilietų kasą. Prieš kiekvieną spektaklį kūrėjas nuskenuoja salėje besirenkančius žiūrovus, o įvertinęs jų intelektą, sprendžia, ar aktoriams tądien teks sutelkti stipresnes pajėgas.
„Žinote, Oskaras Koršunovas kadaise pasakė, kad blogas tas spektaklis, iš kurio neišeina 5 ar 10 proc. žiūrovų. Todėl salę palikęs žmogus man yra tarsi įvertinimas. Reiškia, jis turi nuomonę, kuri visų yra skirtinga. Juk žiūrėdami į medį ne visi alpsta, koks jis nuostabiai gražus", - gurkštelėjęs kavos, pokalbį toliau tęsė 34-erių režisierius.
Nupirktas menas
Prabilęs O.Koršunovo žodžiais, būti panašus į jį ar kitą teatro grandą A.Areima tikino nesiekiantis. Sutikti didelius žmones, pasak jo, yra labai įdomu, tačiau kiekvienas esą turi ieškoti savęs ir savo kelio.
„Nenoriu lygiuotis į ką nors, bet svarbiausia, nenoriu būti pilka mase arba žmogumi, kuris gyvenimą praleido tįsodamas ant lovos. Su alaus bambaliu, saulėgrąžomis ir lietuviškais serialais. Kaip pasakė Friedrichas Nietzsche: Jei esi supuvęs obuolys - nusipurtyk", - dažno lietuvio portretą žodžiais piešė skandalingasis režisierius. Jo namuose Kaune jau seniai nėra televizoriaus - įspraustas į kampą, senutėlis, vos kelis kanalus terodantis, liko Vilniuje. Tuščia vieta ant televizoriaus stalelio jo esą visai neglumina, be to, ji puikiai tinka knygoms.
„O ką žiūrėti? Vienintelę LRT. Smagu, kad ši televizija rodo nemažai gerų filmų, deja, atsilieka nuo laiko, - paklaustas, ką mano apie komercinius kanalus ar filmus, kuriuose debiutuoja ne profesionalūs aktoriai, o šou verslo atstovai, A.Areima pratrūko. - Zvonkės, Bunkės - visa tai yra žaidimas, o tie, kas juo užsiima, tiki ne meno verte, o pinigais. Apskritai menas ir pinigai yra nesuderinami dalykai. Priešingu atveju tai jau ne menas, o pramoga."
