Dainius Jankauskas - jaunosios kartos aktorius, kurį galima išvysti ne tik teatro scenoje, bet ir kino ekranuose. 2014 m. jis buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ jaunojo menininko nominacijoje. Tačiau Dainius šio įvertinimo nesureikšmina ir teigia, kad kiekvienas vaidmuo yra lyg dovana.
Kas jus atvedė į teatrą?
Teatre apsilankiau labai anksti dėl to, kad mano senelis yra aktorius. Jis dirbo J. Miltinio teatre. Tad nuo vaikystės teatras buvo labai arti manęs. Teko stebėti repeticijas. Tuo metu teatras man atrodė labai didelis, o jame gali sutikti daug įdomių asmenybių. Kaip vaikui didelį įspūdį padarė pati aplinka: atmosfera, koridoriai, kvapas ir pamažu užgęstantis salės apšvietimas tik prasidedant spektakliui. Visa tai įsirėžė į mano pasąmonę. Tačiau vėliau buvo toks laikotarpis, kai teigiau, jog yra trys profesijos, kurių nesirinksiu - gydytojo, politiko ir aktoriaus.
Bet galiausiai jūs tapote aktoriumi...
Vieną kartą atvykau į Vilnių aplankyti draugės, kuri tuo metu studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ji man pasirodė labai artima ir sava. Nusprendžiau, kad man to reikia ir noriu pabandyti. Taip įstojau į akademiją. Atrodo, kad pats gyvenimas mane atvedė į teatrą.
Ar jums artimi žmonės nemėgino atkalbėti nuo tokio pasirinkimo?
Taip, man buvo sakoma, kad tai nelengva profesija. Tačiau mane vedė jaunatviškas entuziazmas ir nebuvau linkęs klausyti tėvų. Ir vis dėlto sprendimo nesigailiu, kadangi buvimas aktoriumi man teikia didžiulį džiaugsmą.
Ar studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pakeitė jūsų požiūrį į aktoriaus profesiją?
Be abejo, pakeitė. Dar prieš stojant į akademiją, su teatru buvau susipažinęs tik kaip žiūrovas. Nors užkulisiai buvo pažįstami nuo mažumės, to tikrai nepakako pajusti tikrosios teatro „virtuvės“. Supratau, kad tai yra labai sunkus darbas ir tam reikia atsidavimo. Jeigu nori eiti šiuo keliu, privalai puoselėti be galo stiprų norą ir užsispyrimą. Aktoriaus profesijai reikia tiek fizinių, tiek ir dvasinių jėgų.
O kas dar buvo sunku studijų metu?
Studijų laikotarpis buvo sunkus, nes turėjau iš naujo pažinti save. Turi save išbandyti daugelyje dalykų, suprasti, koks esi žmogus. Tik brandi asmenybė gali kurti ir būti scenoje. Neslėpsiu, kad tai buvo sunkus metas, kai tekdavo praleisti labai daug valandų mokantis ir repetuojant. Tuo tarpu mokykloje buvau išdykęs ir nelinkęs mokytis. Tačiau, atėjus į akademiją, pajutau begalinį norą gilintis į aktoriaus profesiją.
Kas jus subrandino kaip asmenybę?
Manau, kad kiekvienas vaidmuo, kurį gaunu, yra dovana. Jis suteikia galimybę po truputį pažinti save, o kartu - ir bręsti kaip aktoriui, ir kaip žmogui. Tuo teatras mane ir žavi.
Teigiate, kad jums kiekvienas vaidmuo yra dovana. Nejau nėra tekę gauti nemėgstamų?
Tokių atvejų pasitaiko. Tačiau tai priklauso nuo tavo požiūrio. Tokių vaidmenų jau būta dar akademijoje. Tačiau šiuo metu tokių atvejų nepasitaiko. Turimi vaidmenys yra įdomūs ir brangūs. Jeigu galvosi apie vaidmenį: koks jis, ką rašytojas norėjo juo pasakyti, ką šis vaidmuo suteikia spektakliui - bus kitaip. Man įdomu į juos gilintis, skaityti kūrinius, rinkti panašių į personažą asmenybių biografijas, susirasti kokio nors žmogaus nuotrauką, kuri primintų apie vaidmenį - tai be galo įdomus procesas.
Ar stengiatės pateisinti iš pirmo žvilgsnio jums ne tokius artimus personažus?
Iš dalies taip, pavyzdžiui, spektaklyje „Mūsų klasė“ atlieku Ryseko vaidmenį. Tai - ganėtinai žiaurus personažas, veikiantis be skrupulų. Tačiau, bandydamas suprasti jo gyvenimą, tampi ne toks teisiantis šį veikėją, imi suprasti, kokie yra jo žingsniai, kurie taip pat lemia kitų veikėjų likimus spektaklyje.
Ar jums egzistuoja sąvoka „svajonių vaidmuo“?
Studijų metu didelį įspūdį paliko Ričardo III personažas. Tuo metu ruošiau monologą. Tai lankstus personažas, asmuo su daugybe kaukių. Man buvo įdomu kurti šį vaidmenį. Tačiau šiuo metu jis neegzistuoja. Visi vaidmenys yra vienodai įdomūs ir svarbūs, net ir patys mažiausi.
Papasakokite plačiau apie vaidmenį naujausiame G. Kriaučionytės spektaklyje „Bestuburiada“.
Vaidmens kūrimo procesas „Bestuburiadoje“ buvo labai įdomus. Mano personažas Kruzė nėra neigiamas, nors jo užmačios yra juntamos spektaklio pabaigoje. Supranti, kad jis niekuo nesiskiria nuo likusių personažų. Jis taip pat niekšiškas. Vėlgi gali suprasti, kodėl tas žmogus atsidūrė tokiose aplinkybėse ir pasirenka būtent tokį egzistavimo būdą. Pjesėje yra minimas žodis „mimikrija“ (gyvūno prisitaikymas prie aplinkos). Kiekvienas charakteris turi tam tikrą kovos meną ir bet kokiomis priemonėmis mėgina prisitaikyti tam tikrose gyvenimo situacijose.
Ar kiekvieną kartą ieškote priėjimo prie personažo skirtingais būdais?
Kas tuo metu man suteikia įkvėpimo. Galiu panašia tematika pasižiūrėti filmą, gali sužavėti kurio nors aktoriaus ar aktorės vaidmuo. Analizuoju, kas turėtume būti tame vaidmenyje, kad tai būtų taip paveiku. Gali paveikti ir nuotrauka ar žmonių stebėjimas gatvėje, o kartais ir pati mažiausia detalė. Būna dienų, kai sėdi ir galvoji, kas per vaidmuo, kaip jį „atrakinti“, kažkas neišeina, nepavyksta, o ta maža smulkmena gali netikėtai atvesti prie suvokimo, kaip sukurti vaidmenį. Kad toji smulkmena ar mūza pas tave ateitų reikiamu metu, reikia labai daug dirbti.
Turiu ir savų metodų: bandau gilintis į personažo charakterį per psichologiją, suprasti, kokia yra jo vieta, ką rašytojas bandė užkoduoti, ką norėjo pasakyti būtent šiuo personažu, kaip veikia aplinkoje.
Ar būdavo sunkių momentų?
Tokių momentų būna. Buvo daug panikos ir sutrikimo, nežinojimo, ypač po studijų. Atėjus į teatrą, pradžioje jautiesi neužtikrintai. Netgi pati scena, į kurią studijų metais žiūrėjau iš kitos pusės, atrodė didelė. Kartais ne viskas iki galo padaroma, bet tuo ir žavi teatras bei kūrybinis procesas jame, kad, suvaidinus daug spektaklių, pirmas kartas, kai rodomas spektaklis niekada nebus toks, kaip, pavyzdžiui, dvidešimtas. Kiekvieną dieną bendrauji su žmonėmis, įgyji naujų patirčių, kaip ir tavo personažai, kurie yra šalia kažkur ir lygiai taip pat auga kartu su tavimi. Svarbiausia yra procesas, o ne rezultatas.
Kaip atsidūrėte kine?
Įdomiai. Po studijų buvo metas, kai turėjau labai mažai darbo teatre. Bet tuo metu daugiau veiklos buvo kine. Turėjau pakankamai vaidmenų užsienio filmuose. Nors vaidmenys nedideli, bet paties filmavimo buvo nemažai. Kinas mane tiesiog įtraukė.
Save matote kaip teatro ar kino aktorių?
Kai esu kine ilgiuosi teatro, kai esu teatre - kino. Visada buvau tarytum dvikovoje su savimi. Kai daug filmuojuosi kine, pagalvoju, kaip būtų gera repetuoti teatre. Šį sezoną turiu daugiau veiklos teatre. Mano gyvenime viskas vyksta intervalais. Nors šie metai dėkingi dar ir tuo, kad nusifilmavau televizijos seriale „Laisvės kaina. Savanoriai“, o teatre pristatėme „Bestuburiados“ premjerą.
Esate laisvai samdomas aktorius?
Ne viskas priklauso nuo manęs. Esu dėkingas režisieriam, ypač - Yanai Ross ir Giedrei Kriaučionytei, kurios mane kviečia vaidinti. Šie žmonės man duoda labai didelę dovaną - galimybę būti scenoje. Tuo tarpu pertraukas tarp vaidmenų stengiuosi išnaudoti skaitymu ar toms veikloms, kurios mane gali paruošti būsimam vaidmeniui. Jos turi mane auginti kaip asmenybę.
Kokia jūsų svajonė šiuo metu?
Nenorėčiau atskleisti. Tačiau, kalbant apie tikslus, svajoju atrasti veiklos, kuri mane lydėtų šalia teatro ir kino. Norėčiau tokios veiklos, kuri padėtų augti kaip asmenybei.
