Ilgametė Kauno dramos teatro aktorė Birutė Raubaitė pasitinka 90 metų jubiliejų. „Visą gyvenimą skyriau teatrui, gyvenau, kaip geriau teatrui“. Netgi nebeišeidama iš namų, ji domisi premjeromis, kolegų darbais, o į Sceną sugrįžta, kartodama brangiausių spektaklių monologus.
Gimusi 1926 m. lapkričio 27 d. Kaune, Lietuvos kariuomenės karininko dukra atsidūrė Šiauliuose, čia dar penkiolikmetė buvo priimta į teatrą, vėliau į Vilniaus dramos teatro studiją, paskui išvyko į Maskvą studijuoti teatro meno institute (GITIS). Mokėsi kartu su Aurelija Ragauskaite, Marija Rasteikaite, Regina Varnaite, Antanina Mackevičiūte, Genovaite Tolkute, Laimonu Noreika, Leonardu Zelčiumi, Kęstučiu Geniu, Romualdu Tumpa, Vytautu Eidukaičiu, Antanu Gabrėnu ir kitais. 1952 m. sugrįžo į gimtąjį Kauną ir tuometinį Kauno dramos teatrą. Ar verta suskaičiuoti aktorės vaidmenis? Jų tikrai daugiau nei devyniasdešimt. Šis skaičius stebina ir pačią Birutę Raubaitę. Tačiau ar kas įvertins, kiek į juos įdėta širdies gijų?
Aktorės sukaktis tęsia įspūdingų sukakčių ratą, nes Birutė Raubaitė gimė tais pačiais metais kaip Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II, tą patį mėnesį kaip Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir tą pačią dieną, kaip brangus bendrakursis Laimonas Noreika.
Birutė Raubaitės jubiliejaus išvakarėse prisiminimais pasidalino keletas su ja dirbusių režisierių.
Jonas Vaitkus: „Kai tik atėjau į Kauno dramos teatrą, iš jos jaučiau savotišką globėjiškumą. Buvau šiltai sutiktas, kaip nei vieno kito žmogaus. Netgi kai atsivedžiau į teatrą savo kursą, ji išlaikė objektyvumą ir šiltą draugišką santykį su jaunais žmonėmis.
Man regis, mes nesame nė karto susitikę pikčiau ar konfliktiškiau. Ji labai paslanki, pasiduodanti kūrybiniam polėkiui, netgi savotiškai romantiška, pilna tikėjimo ir gerumo.
„Paskutiniuosiuose“, ji kūrė tokį keistą personažą, išprotėjusią, neprognozuojamą, su pranašiškomis užuominomis. Puikiai tai darė. Buvo visapusiška aktorė. Nebijojo būti negraži, kvailoka, išprotėjusi... Neskaičiuodavo laiko - dirbo, kiek jai reikėjo. Atvirai sakydavo, kad nesupranta, neapsimetinėdavo, kad viskas aišku. Tuomet žinodavai, kad reikia prieiti iš kitos pusės, įvesti į pjesės, ar spektaklio visumą, žanrą. Atviras žmogus. Neturėjo didybės, užsitarnautų metų kūryboje statuso, viską darė kaip pirmą kartą.
Nesiūliau vaidmenų, kurių galvojau, kad nereikia jai siūlyti. Bet, kai dirbome kartu, visus vaidmenis ji priimdavo ir sukurdavo iki galo. Jos kaip profesionalės sėkmė - sąžiningumas, meilė tam darbui. Čia jau prigimtiniai dalykai. Darbštus žmogus savo organizmą paverčia instrumentu. Ji neleido sau apsileisti. Ko daugiau norėti iš aktoriaus!? Tokių aktorių, kurie tikrai atsidavę teatrui ir prasmę mato jame, o ne kažkokiose intrigose ar užklasinėje veikloje - labai nedaug“.
Gytis Padegimas: „Kaip tik šiuo metu repetuoju naują spektaklį pagal Thorntono Wilderio vienaveiksmes pjeses, ir prisimenu kitą spektaklį pagal to paties autoriaus pjesę „Mūsų miestelis“, kur Birutė Raubaitė vaidino choristę Misis Sounis. Buvo tokia jautri scena, kurioje ji su Rūta Staliliūnaite ir Gražina Balandyte kalbėdavosi po žvaigždėtu dangumi. Manau, kad Birutė Raubaitė įnešė daug jaukumo ir šiltumo į šį spektaklį. Nuo jos sklido rūpestis. Tas jos ypatingas balsas...“
Neris Karpuškaitė: „Begalę gražių žodžių norisi pasakyti, kalbant apie aktorę Birutę Raubaitę - ir kaip talentingą artistę, ir kaip žmogų. Turbūt tuos gražius epitetus galėtų vardinti kiekvienas iš kolegų, kurie matėme ją ypatingai subtiliai kuriant vaidmenis ir, apskritai, - kiekvienas, kas bendrauja su ja.
Kai 1983 metais grįžau po instituto į Lietuvą, patekau į pačiame kūrybos zenite esantį Kauno teatrą ir buvo labai nedrąsu. Visi ir visa man rodėsi tokie dideli, svarbūs ir aš bijojau visų, bet labiausiai - Birutės Raubaitės! Niekaip negalėjau suprasti, kodėl šitą griežtą, išdidžią, orią moterį visi vadino Lialia.
Pradėjau repetuoti „Didįjį geismą“. Medžiaga - labai kontroversiška, aktorių sudėtis - visas žvaigždynas. Begaliniai ilgas analizės procesas, asmeninių patirčių išklotinės, ugningi debatai iki vėlumos ir tas vienintelės tylinčios Lialios žvilgsnis....
Kai Jonas Vaitkus manęs, jaunos režisierės, paklausė, kaip sekasi repeticijos, pasiguodžiau, kad bijau Raubaitės. Jis ėmė juoktis: „Tai gerai, kad bijai, reiškia gyva esi.“
„Didžiajame geisme“ ji kūrė vieną iš svarbiausių vaidmenų - šio pasaulio vertybėse pasiklydusio jaunuolio motiną. Jos personažas buvo tasai vienintelis, kuris spektaklio eigoje numiršta. Jautri tema vėžio ligos rykštės plakamoje visuomenėje, begalės diskusijų su gausybe gydytojų-onkologų: „Nereikia spektaklyje mirties fakto! Nereikia - jūs su savo teatrais atimsit žmonėms viltį pasveikti!“, - šitokie perspėjimai kone kasdien taranavo mano sąmonę. Visi nepaliaujamai ginčijosi, o artistė, visų vadinama Lialia, tik griežtai žiūrėjo į mane ir tylėjo.
Priėjusi ranką prie širdies galiu pasakyti, - aš n i e k u o neprisidėjau prie jos vaidmens sukūrimo. Jos įkūnyta, žiūrovams įsiminusi, Motina Morta gimė savaime - iš jos pačios, iš to tylėjimo, iš girdėjimo, iš tam tikros išmintingos sudėties-atimties.
Peržiūros dieną, rytinėje šviesų repeticijoje, kai stovėjau avanscenoje ant pakylos, į nustatytą šviesų tašką pakilo Raubaitė-Motina - ilgais lininiais marškiniais, aukšta, ori ir tokia skaidri, tarsi permatoma... Iš garsiakalbių pasigirdo jos monologo įrašas: „Palieku tau Liepų gatvę, neilga ji, bet nėra joje namo, kuriame mano rankos...“ - ir viskas. Ties tuo man viskas nutrūko. Atsibudau greitosios medikų apsuptyje. Nežinau, kodėl ir kaip taip atsitiko, bet, matyt, reikėjo man prarasti sąmonę, kad visai kitaip suvokčiau greta esantį gilų Žmogų. Nuo tos dienos ji man tapo LIALIA. Paskui buvo ilgas ilgas kūrybinis ir asmeninis bendravimas.
Tai labai savita talentinga artistė. Menininkė su neapsakomai didele pretenzija savo pačios kūriniui. Labai šviesi - skaidri siela. Jeigu kas paklaustų, ar teko savo gyvenime sutikti kūrėją be puikybės nuodėmės, tai net nesusimąstydama įvardinčiau Birutę Raubaitę - mūsų visų LIALIĄ“.
Gintaras Varnas: „Lialia - taip teatre visi vadina aktorę Birutę Raubaitę. Ir, turbūt, visame Kaune. Nepamenu, kada pirmą kartą susitikom, gal Jono Vaitkaus „Golgotos“ repeticijose? Užtai labai gerai pamenu, jog nuo tada, kai repetavau „Hedą Gabler“, ją visada matydavau elegantišką, švytinčią per visas premjeras. Kai reikėjo aktorės Motinos vaidmeniui „Tolimoje šalyje“, tikrai žinojau, kad turi vaidinti ji. Nesvarbu, kad jau kurį laiką teatre nebevaidino. Ir Lialia mielai sutiko. Ir puikiai suvaidino nepamirštamą Motiną, o jos sakinį „Aš tau atleidžiu...“ girdžiu ir dabar, nors daugelis spektaklio tekstų ir scenų pasimiršo. Tas spektaklis buvo kažkoks ypatingas ne tik jai, bet ir visiems jame vaidinusiems aktoriams. Jie tapo ta savotiška „susikurtąja šeima´´, o pati Lialia - tos šeimos motina. Jos buvimas spektaklyje neleido jauniesiems aktoriams atsainiau pažiūrėti į savo vaidmenį ar spektaklį. Po „Tolimos šalies“ Lialia suvaidino dar „Portijoje Koglen´´, visiškai priešingą savo gerumui piktos Bleizės vaidmenį ir epizodą „Donjoj Rositoj“.
Lialia - labai darbšti, be galo atsakinga, itin kruopščiai besiruošianti vaidmeniui ir kiekvienam spektakliui. Teatras jai - ne darbas, o pašaukimas, misija, kažkas daug daug svarbiau už gyvenimo tėkmę. Aišku, ji baigusi pokarinę rusų teatro mokyklą GITIS´ą, o tuo metu tai reiškė, kad į lietuvių teatrą atėjo visų pirma senosios rusų teatro tradicijos dvasia - požiūris į teatrą kaip meną, kuriam aktorius tarnauja. Tie dalykai šiandien Lietuvos teatre retėja, nyksta lyg Raudonosios knygos gyvūnai“.
