Straipsnis parengtas pagal radijo laidą „Avanscena“, transliuotą liepos 29 d. radijo stoties Relax FM eteryje.
Liepos 30 ir 31 dienomis Vilniuje, Sapiegų rūmuose, buvo pristatytas unikalus interaktyvus spektaklis „Vieną dieną Sapiegų rūmuose... arba Basso ostinato“, kurio tarptautinę kūrybinę komandą sudarė lietuvių atlikėjai Jūratė Širvytė-Rukštelė, Rūta Vosyliūtė, Darius Stabinskas, Nerijus Masevičius ir Ieva Baublytė, kartu su tarptautinių atlikėjų kūrybine grupe iš Rumunijos, Meksikos bei Latvijos ir plačiai Europoje bei už jos ribų žinomu ispanų režisieriumi Adrianu Schvarzsteinu.
Apie šį projektą ir apie istorinį, barokinį šokį radijo laidos „Avanscena“ kūrėja Karina Metrikytė susitiko pasikalbėti su režisiere, šokėja ir choreografe Jūrate Širvyte-Rukštele.
Šiais laikais dauguma jaunųjų šokėjų, choreografų išties labai stengiasi, kad kiekvienas jų judesys, kiekvienas pa šiuolaikinio šokio arba teatro pasaulyje būtų užfiksuotas, apie jį būtų paskelbta. J. Širvytė-Rukštelė šiame kontekste, viešindama savo kūrybinę biografiją, išsiskiria kuklumu. Režisierė, šokėja ir choreografė prisipažįsta vengianti sakyti, jog yra istorinio šokio atstovė, sako esanti „tiesiog šokėja, ir tiek“.
Žinių bagažo kaupimas Lietuvoje ir užsienyje
„Šokau visą gyvenimą, nuo trejų metų. Šešiolikos patekau į senojo šokio ir muzikos grupę Banchetto musicale - ten ir įsimylėjau renesansinį, barokinį šokį,“ - apie kūrybinio kelio užuomazgas ir pirmuosius žingsnius pasakoja Jūratė Širvytė-Rukštelė.
Prisimindama studijas Vilniaus universitete, ji pasakoja: „Tokios specialybės kaip istorinis šokis Lietuvoje nebuvo, taigi aš pasirinkau tai, kas yra arčiau mano mylimos srities - kultūros istoriją. Nemanau, kad labai nutolau nuo to, kas buvo mano tiesioginis pomėgis ir vėliau tapo mano profesija, sakyčiau - praplėčiau savo žinių bagažą,“ - studijų laikus prisimena choreografė. Gavusi bakalauro diplomą, Jūratė išvyko toliau mokytis į Italiją.
Svarbiausiais ir didžiausią profesinę įtaką padariusiais pedagogais, paskatinusiais likti dirbti ir kurti senojo šokio pasaulyje, Jūratė įvardina užsienio pedagogus. Pirmoji ir svarbiausioji jai - anglų choreografė, barokinio šokio mokytoja Jane Gingell. Pamačiusi jos pasirodymą 1994 m., J. Širvytė-Rukštelė prisimena pajutusi įvykus lūžį: „Važiuojant namo troleibusu, mane net kontrolė paleido, nors važiavau be bilieto - mano akys buvo stiklinės, buvo akivaizdu, kad kažkas su manimi įvyko.“ Vėliau būsimoji barokinio šokio specialistė tapo ne tik ją sužavėjusios Jane Gingell mokine, bet ir asistente Rygos nacionalinėje operoje, kur vėliau ir pati J. Širvytė-Rukštelė buvo pakviesta dirbti barokinių operų choreografijos režisiere. Taip pat kaip reikšmingą savo pasirinktam keliui Jūratė įvardina prancūzų choreografę Marie Genevieve Masse, kurios vadovaujamus vasaros akademijos kursus lankė ketverius metus iš eilės.
Jaunos kūrėjos drąsa ir kaspinėlių atsisakymas
Grįžusi iš Italijos, kur studijavo operos istoriją ir režisūrą, choreografė parsivežė operos „Rudžjero išlaisvinimas iš Alčinos salos“ libretą. Dar 1628 m. Italijoje pamatęs šią operą ir ja susižavėjęs, karalaitis Vladislovas Vaza, anot J. Širvytės-Rukštelės, „susirinko krūvą architektų, muzikantų ir dainininkų, atvažiavo čia ir pastatė Vilniuje pirmąją operą - „Elenos pagrobimą“. Taip prasidėjo operos istorija Lietuvoje.“ Jūratė, lyg atkartodama šį svarbų istorinį įvykį, nusprendė taip pat pastatyti „Rudžjero išlaisvinimą“. Savo sumanymą choreografė ir režisierė įgyvendino drauge su kolega Dariumi Stravinsku, Žemutinės pilies griuvėsiuose. Jūratei tuomet buvo dvidešimt ketveri. „Būdama tokio amžiaus, labai drąsiai pasielgiau,“ - šypteli. Nors dabar, žvelgdama iš laiko perspektyvos, savo tuometinį pastatymą vertina kaip visai neprastą, prisimena po premjeros permąsčiusi savo galimybes: „Griebiausi tokio projekto, studijavusi Italijoje režisūrą vos vienus metus! Po to pirmojo pastatymo nusprendžiau neberežisuoti, kol neturėsiu gyvenimiškos patirties ir ką publikai pasakyti.“
Vėliau J. Širvytė-Rukštelė Rygos nacionalinėje operoje sukūrė choreografiją operai „Orfėjas“. Tiesa, šis pastatymas dėl sunkiai įgyvendinamų režisūrinių sprendimų repertuare ilgai neišsilaikė. Visgi šią patirtį, bendradarbiavimą su latvių kūrėjais prancūziškojo barokinio šokio specialistė prisimena kaip vertingą, smagią patirtį.
Vienas svarbiausių darbų J. Širvytei-Rukštelei, turinčiu išliekamąją vertę - su kolegomis menininkais įgyvendintas pirmasis Europoje veikiantis baroko teatro operos maketas. „Darbas truko ketverius metus, - prisimena choreografė. - Bet galiausiai savo sumanymą įgyvendinom - sukūrėm autentišką maketą su slankiojančiais kulisais, mašinerija...“
Tam tikru lūžiu profesinėje veikloje Jūratė vadina prieš trejus su režisieriumi Adrianu Schvarzsteinu užsimezgusį bendradarbiavimą: „Į baroko šokį ėmiau žiūrėti moderniau.“ Choreografė priduria, kad visą laiką jautė polinkį „nusisukti nuo kaspinėlių“, istorinio kostiumo - jai tai atrodė nesusiję su pačia barokinio šokio stilistika, tad darbas su Schvarzsteinu padrąsino ją kurti taip, kaip jaučia. „Man barokinis šokis yra stilius, technika - visai kaip lindyhopas, repas, baletas: ta pati technika, tik kitoks šokis, nesusijęs su kostiumu. Tai tiesiog šokis,“ - teigia J. Širvytė-Rukštelė.
Krinolinų ir idiotiškų menuetų mitas
Matyt, nedaug atrastume šiuolaikinių scenos menų žiūrovų, kurie daug žinotų apie barokinį šokį, jo specifiką. Jaunajai kartai tai išvis gali atrodyti atgyvena, neaktualus istorijos aidas. Baroko šokio žinovei tai gana skaudi tema. „Tam, kad situacija keistųsi, reikia dirbti, edukuoti publiką... Turiu atvirai prisipažinti, kad vis dar vengiu sakyti, jog esu istorinio šokio atstovė - sakau, kad esu šokėja, ir tiek, - prisipažįsta ji. - Vos paminėjus istorinį šokį, visi įsivaizduoja tuos krinolinus, tuos - atsiprašau už išsireiškimą - idiotiškus menuetus, kurie neva lėtai šokami... O juk menuetas - vienas greičiausių, vienas sudėtingiausių šokių!“ J. Širvytė-Rukštelė veda panašią požiūrio į istorinį šokį paralelę su klasikine muzika - jaunoji karta taip pat sako, kad šioji yra lėta ir nuobodi. Tačiau choreografė su tuo nė kiek nesutinka: „Juk senosiose epochose gyveno tokie patys žmonės, kaip mes - jie linksminosi, tūsinosi, visai taip pat, kaip ir mes dabar! Jie taip pat turėjo visokio lygio dainų ir šokių. Buvo šokių, kurie tiktų dabartinėms diskotekoms - paprastučių, kuriuos gali šokti abi kaires kojas turintis žmogus. Buvo ir vadinamieji aukštesnio lygio šokiai, apie juos XVI, XVII, XVIII amžiuose buvo rašomi traktatai, pagal kuriuos diduomenė mokėsi madingų šokių.“ J. Širvytės-Rukštelės nuomone, ši didžiulė spraga edukacijos srityje, šis dėmesio ir žinių apie istorinę, barokinę muziką bei šokį trūkumas aukštosiose meno mokyklose išties jaučiamas, tai lyg kokie iš sovietinės mokyklos užsilikę pelėsiai - būtent sovietinėje mokykloje menuetas būdavo įvardinamas kaip lėčiausias šokis, istoriniam šokiui buvo priklijuota daugybė tiesos neatitinkančių štampų. Kūrėjos nuomone, visa tai dar labai jaučiama Lietuvoje. Nors dabar pačioje Rusijoje kuriasi senosios muzikos judėjimas, kviečiami žinovai ir tyrinėtojai iš užsienio.
Barokinio šokio žinovę džiugina tai, jog Lietuvos edukologiniame universitete jau dėstomi su istoriniu šokiu susiję teoriniai dalykai. „Žinoma, žinias pasisavina tik tie, kuriems tai reikalinga,“ - įsitikinusi choreografė.
Menas vardan meno? Netikiu tokiais dalykais!
Jūratė Širvytė-Rukštelė pripažįsta esanti vienintelė prancūziško barokinio šokio žinovė Lietuvoje. „Senojo šokio bendruomenė tokia mažytė, kad mes tikrai vienas kitą pažįstame. Lietuvoje mus ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti, tad kolegas iš užsienio asmeniškai pažįstame ir Europoje,“ - šypsosi Jūratė. Ji prisipažįsta, kad profesinio vienišumo jausmas tikrai aplanko - ypač, kai jai reikia partnerio. „Mes neturim senosios muzikos muzikantų, tai kaip mes turėsim šokėjų, jeigu mums nėra kas groja? Nėra instrumentų. Šie dalykai labai susiję,“ - situaciją aiškina choreografė.
Visgi J. Širvytei-Rukštelei nereikia įrodinėti, kad ji yra reikalinga - su bendraminčiais jie kuria tai, kas jiems patiems patinka ir yra klausytojų, kuriuos tai domina, kurie patys tuo domisi - dažniausiai žiūrovai tiesiog mėgaujasi tuo, ką mato scenoje.
„Mano tikslas yra toks: mes šokame publikai ir jai yra skirta mūsų kūryba, ne mums patiems. Yra senosios muzikos šokio mėgėjai, kurie apsirengia senovinius kostiumus, mėgaujasi buvimu rateliuose, grupėse, susibūrimuose. Mano tikslas yra kitoks - daryti tai, kas patenkina šiokius tokius publikos poreikius. Ne pataikauti žiūrovui, bet atliepti nūdienos poreikius,“ - sako choreografė. „Menas vardan meno? Netikiu tokiais dalykais! Reikia būti sąžininga sau pačiai. Aš nekuriu to, kas man nepatinka.“
Parengė Diana Gancevskaitė
Visą Karinos Metrikytės pokalbį su Jūrate Širvyte-Rukštele rasite čia.
Laidą remia Lietuvos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
