Dėl tokių institucijų kaip Kultūros ministerija Lietuvoje cenzūruojamas menas, nes kritikuoti norintys menininkai neturi galimybių gauti finansavimo. Taip LRT.lt sako aktorius ir muzikantas Ainis Storpirštis. Jo teigimu, vyraujanti situacija nesiskiria nuo sovietinės propagandinio meno rūšies, į kultūrinį gyvenimą žvelgiama pagal bizniuko standartus.
Esate sakęs, kad, atėjus tam tikram laikui, reikia keisti savo darbo principus. Štai po šešerių metų nusprendėte nebevaidinti spektaklyje „Išvarymas“, daugiau muzikuojate, nusifilmavote filme. Ar jūsų gyvenime dabar - virsmo metas?
Manau, kad taip. Būnant nepriklausomu menininku toks virsmas dažnas, pasikartoja kas 3-4 metus. Profesionaliame teatre praleidau 14 metų ir supratau, kad kas trejus metus įvyksta kažkas įdomaus. Dabartiniai pokyčiai susiję su tuo, kad turiu per daug idėjų, kurias noriu įgyvendinti, ir per mažai žmonių, kuriems galėčiau leisti įgyvendinti tas idėjas.
Idėjų atiduoti negalite dėl savininkiškumo?
Ne, tiesiog nebėra daug menininkų, kurie man įdomūs, su kuriais įdomu kartu kurti. Tai gali skambėti liūdnai.
O kas jums įdomus menininkas?
Menininkas, kuris atsakingai ir sąžiningai žiūri į savo darbą. Gyvojo proto žmogus, kuris savo gyvenime siekia tiesos. Tas, kuriam būtina atsakyti į viduje kylančius klausimus, net jeigu jie prieštarauja jo dabartinei tvarkai, jo artimai aplinkai, ar visuomenei. Dėl dabartinio Lietuvos kultūrinio gyvenimo esu labai skeptiškai nusiteikęs.
Susidariau tokį įspūdį, kad beveik visose Lietuvos kultūros srityse, ar tai būtų teatras, ar muzika, ar renginiai, ar net vestuvės (taip jos irgi galėtų būti svarbiausiu gyvenimo renginiu), nebesiekiama ypatingumo, negrįžtamumo, grožio ar tobulybės. Viskas atrodo taip „vėsu“ ir „išblukę“, tačiau labiausiai neramina tai, jog tai tapo normalu. Aristotelis sakė, kad gyvenimą reikia matyti ne tokį, koks jis yra, bet tokį, koks jis galėtų ir tūrėtų būti.
Kas lemia tą normalumą, paremtą ambicijų ir iššūkių stygiumi?
Tinginystė. Ir anksčiau, sunkesniais laikais vyravo ta pati tinginystė, tas pats nuobodulys. Jis kyla ne iš aplinkos, ne iš politinės ar socialinės santvarkos, o paties žmogaus. Kyla tada, kai tau nuobodu gyventi, kai negali atlaikyti savo veidrodžio teismo - kai žiūri į savo atvaizdą ir jautiesi blogai.
Esu egoizmo šalininkas. Pirmiausia tu, žmogau, paskui visa kita. Tai ypač svarbu suvokti menininkams. Manau, kad daugiausia, ką žmogus gali pasiūlyti planetai, tai jis pats. Nes antro tokio nėra ir niekada nebus. Patirtis nesiklonuos. Kiekvieno gyvenime viskas sukrenta taip, kaip sukrenta vieną kartą ir tai didžiulė vertybė. Tai neįtikėtinai įdomu.
Menininkai, kuriuos aš mėgstu, stovėjo ant drąsių, gąsdinančių sprendimų krašto, rizikingų darbų akivaizdoje. Jie šokdavo užsimerkę, nesvarbu, į kurią pusę kris. Todėl visuomenėje sakoma, kad menininkas kvailas, kad jam viskas atleistina. Tai atsirado ne iš niekur, o dėl tų kūrėjų, kuriems buvo neįmanoma kažko pasakyti, jiems nereikėdavo kitų nuomonių ar įžvalgų, jeigu tai trugdė įgyvendinti tai, kad neatidėliotina.
Yra per daug besiskundžiančių ir per mažai darančių. Tačiau manau, kad ateinantys dešimt metų bus vieni įdomiausių nepriklausomoje Lietuvoje. Dabar galima viskas. O jei galima viskas, kažkas tikrai nutiks.
Kalbant apie aktorystę, didesnį pasitenkinimą teikia saviraiškos akimirka ar žiūrovų įvertinimai, dėmesys ir nuomonės?
Saviraiška. Aš turiu save išreikšti, nes kitaip jaučiuosi piktas, nelaimingas, tampu burnojantis ir irzlus. Pastebėjau, kad tokiu atveju ir į savo šeimos, tėvų, artimų draugų gyvenimą atnešu irzlumą, nepasitenkinimą, pyktį. Aš apkraunu juos savimi. O galėčiau praturtinti.
Kalbant apie žiūrovus, teatre jie man yra susiliejusi masė. Jų aš neidentifikuoju. Žmonės atėjo pažiūrėti, tegul žiūri. Pusės jų nepažįstu, man neįdomu, ką jie galvoja apie mano gyvenimą ir darbą. Esu nusiteikęs prieš pataikavimą žiūrovui. Netikiu menininku, kuris klausia, ko norėtumėte, ir tada daro. Tačiau kartais, labai retai, spektaklio metu tarp manęs ir žiūrovų įsivyrauja tyla. Akimirka, kai mes visi pajutome kažką bendro ir labai svarbaus. Tada žiūrovai man tampa artimiausiais draugais, su kuriais kartu einame link neišvengiamos pabaigos. Tada aš juos myliu.
Vaidyba - sustyguota konstrukcija ar laisvos emocijos?
Marlonas Brando yra sakęs, kad vaidyba - tai instinktas. Gyvūnai apsimeta mirusiais tam, kad išgyventų, žmonės vaidina vieni prieš kitus tam, kad galėtų sutarti. Jei visi pradėtų nemąstydami leisti savo padrikas mintis, būtų blogai. Žinoma, yra kitas kraštutinumas - socialistinis režimas, kai emocijos visiškai kontroliuojamos. Tai neutopiškas pragaras, kuris ir šiuo metu kai kur egzistuoja pasaulyje.
Kalbant apie vaidybą, jei aktorius scenoje parodo nevaldomą emociją, žiūrovui darosi nesaugu, jis nenori to matyti ir išsitraukia telefoną. Normalu. Ar žmogui malonu matyti stirną nugangrenavusiomis kojomis, šliaužiančią link medžio? Ne. Tačiau matant ramią stirną, graužiančią šakas, vaizdas būtų malonus ir net pakylėtų. Todėl, kad ten yra tvarka. Taip ir padrika emocija scenoje nepasitarnauja nei temai, nei bendrai spektaklio atmosferai, nei žiūrovams, nei pačiam aktoriui.
Šiuo metu režisuojate savo pirmąjį spektaklį vaikams - „Viešpatie, Vilnius“. Ar tiesa, kaip kai kurie sako, kad vaikams kurti sunkiau?
Kiekvienas darbas reikalauja didžiulės atsakomybės. Aš netikiu melu vaikams. Nemanau, kad jie negali pakelti kai kurių temų ar kažko suvokti. Jie gali suvokti taip, kaip gali. Buvo akimirka, kai suabejojau, ką darau. Bet tada pamaniau, kad būtina tai atlikti.
Jei atsiranda nepažinta, nesaugi erdvė, būtina ten eiti. Dirbdamas ties kiekvienu kūriniu klausiu savęs trijų dalykų. Pirma - ar tai reikalinga man, ar noriu tai padaryti. Antra - ar tai reikalinga žmonėms. Trečia - ar tai pasitarnaus gėriui. Statydamas šį spektaklį atsakiau sau teigiamai į šiuos klausimus.
Esate minėjęs, kad dar vienam statomam spektakliui („Ištroškęs teisingumas“) nebuvo suteikta lėšų, nors kreiptasi į Kultūros ministeriją, rašytos paraiškos. Tai nenuteikia gerai ir optimistiškai. Kokia tuomet tokių įstaigų reikšmė? Ar kultūra gauna deramą dėmesį, kaip žadėta, jai patekus tarp valstybės prioritetų?
Dėl tokių institucijų Lietuvoje cenzūruojamas menas. Tai niekuo nesiskiria nuo sovietinės propagandinio meno rūšies. Žinoma, galima juos apgauti ir padaryti, ką nori. Tačiau įsivaizduokime: švenčiame valstybės šimtmetį ir aš, sukritikuoti norintis menininkas, paduodu paraišką rašydamas, kad tai „100 metų šūdo skylėj“. Ar turiu galimybių gauti finansavimą? Deja, visi atsako, kad ne.
Ar tai normalu? Ne. Kuo tai skiriasi nuo cenzūros? Kai menas cenzūruojamas, jis tampa nuobodus. Visais geriausiais aukso amžiais menas buvo priklausomas ne nuo valstybės finansavimo, o nuo privačių žmonių, kurie mylėjo meną. Mane galima sukritikuoti, bet susidariau nuomonę, kad vyrauja tragiškos sąlygos norintiems privačiai remti meną. Manau, kad pasaulyje yra šalių ar sistemų, išsprendusių šią problemą.
Į kultūrinį gyvenimą dabar žiūrima pagal verslo standartus. Tačiau ne gerojo verslo, o bizniuko standartus, kai svarbiausia - pinigai. Pavyzdžiui, tenka susidurti su salių nuoma - neįtikėtina, kokių sumų užsibrėžiama. Manoma, kad spektakliai neša neįtikėtiną pelną. Tačiau net ir tai neturėtų stabdyti norinčių kurti žmonių. Manęs tai nestabdo. Jei bus visiška tragedija, vaidinsiu gatvėse.
Tačiau daugelį kūrėjų tai, matyt, ne juokais išgąsdina.
Taip. Bet tai jau paties žmogaus problema. Jei tave išgąsdina toks menkniekis, ką kalbėti apie tai, jei kiltų grėsmė valstybei? Ar tie žmonės bėgtų nuo grėsmės, nuo ginklo? Aišku, kad bėgtų. Nežinau, ar nuo ginklo nebėgčiau pats, nes tragiškai baisu susidurti su mirtimi. Tikiu, kad nebėgčiau. Tokie dalykai ir daro tave pilietišku.
Pilietišku žmogų daro ir valstybės, visuomenės kritika, nes jam nėra nusispjauti. Negaliu pakęsti, kai visi aplinkui linksi, kaip gerai mes gyvename, neatsižvelgdami į kai kuriuos dalykus, į tai, kad per daug dairomės tai į Vakarus, tai į Rytus, bet tik ne į save pačius.
Kokio bruožo stinga mūsų visuomenei?
Filosofinio. Reikia, kad žmonės paskaitytų daugiau knygų. Jei nekeli klausimo, kas yra tavo gyvenimas, kodėl gyveni, ko iš jo nori ir ką gali nuveikti, tai bėda. Šią bėdą lemia tinginystė ir baimė. Viešasis teismas gąsdina, bet ne tiek, kiek vėjais paleistas gyvenimas.
Galiu net apsiverkti nuo minties, ką patiria žmonės, supratę, kad prašvaistė gražiausius metus ir turėtą energiją. Yra tokių, kurie atsitiesia, tam reikia didžiulių pastangų. Kai kurie turėjo palikti absoliučiai viską. Daug žmonių paliko šeimas - tam, kad galėtų sekti paskui savo vidinį šauksmą.
Reikia domėtis savimi. Deja, yra daugybė veiksnių, maitinančių mus klaidinga informacija. Ta pati geltonoji spauda, jau virtusi kone kultūrine žiniasklaida. Knygų skaitymas prilyginamas laiko švaistymui. Visa tai yra absurdas.
Kaip manote, ko reikia, kad žmonės taptų sąmoningesni, nepasiduotų minėtai tinginystei?
Mažinti socialines garantijas. Aš tikiu žmogaus instinktais. Kai jam trūks maisto, jis jo ras. Be to, reikia burtis į komandas. JAV politikos komentatorius Benas Shapiro yra pasakęs, kad kai kyla problema, jis kreipiasi į sinagogą. Jei kuris nors bendruomenės narys kažko neturi, visi kiti susėda ir galvoja, kaip padėti. Jei žmogus neturi darbo, galima surasti jam darbą. Jei turi sveikatos problemų - surasti gydymą arba būdą, kaip užsidirbti gydymui. Mes negyvename po vieną, tai akivaizdu išėjus į gatvę. Tačiau pirmiausia reikia susitvarkyti su savo smegenimis ir dvasia. Dabar per daug mokama žmonėms, kurie nieko neatneša.
Tiems, kurie dėl tokių žodžių mėtytų į mane pomidorus, noriu pasakyti, kad nežinau, ką jiems padaryčiau už nemeilę gyvenimui. Tai yra gyvenimo niekinimas ir patarnavimas tinginystei. Kai duodama už tai, kad tu vargšas, atsiranda tinginystės psichologija.
