Baigusi studijas Roterdamo šokio akademijoje Codarts, Agnija Šeiko 2005 m. grįžo į Klaipėdą. Netrukus įsitvirtino kaip viena ryškiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų Lietuvoje, ženkliai prisidėjo prie lietuvių šiuolaikinio šokio sklaidos Europoje ir už jos ribų, sukūrė tankų ryšių tinklą su įvairių šalių kūrėjais, išleido ne vieną šokėjų laidą. 2024 m. tapusi Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininke, Agnija Šeiko kultūros lauke įsitvirtino jau ne vien kaip menininkė, bet ir kaip kultūros politikos dalyvė, procesų, sklindančių gerokai toliau už Klaipėdos ir jos regiono, iniciatorė bei organizatorė.
Nors aprėpti tokiam plačiam veiklų spektrui reikia nepriekaištingos disciplinos, vis dėlto tiek pati Agnija Šeiko, tiek jos kūriniai kur kas labiau asocijuojasi su laisve, įkvėpimu, eksperimentais ir nuolatinėmis naujų ryšių paieškomis. Pernai rudenį tuo įsitikinau pati – kartu su „Taško teatru“ ir Agnija Šeiko kūrėme judesio spektaklį vaikams. Kūrybos procese iš arti stebėjau jos atidumą bendrakūrėjams, drąsą išbandyti naujoves, žaismingumą, minties žvitrumą, kūrybingai sprendžiamus organizacinius klausimus, nesibaigiančias keliones, pažintis ir nuolat pildomą kalendorių, nors jis ir taip perkrautas.
Pernai pradėjai vadovauti Šiuolaikinio šokio asociacijai. Kodėl greta vadovavimo teatrui, dėstymo, kūrybinių projektų, gastrolių ėmeisi dar vienos veiklos?
2007 m. dalyvavau asociacijos steigime. Tuo metu mūsų bendruomenė aktyvių žmonių turėjo nedaug, vis juokaudavom, kam kitam reikės perimti estafetę. Pati vadovauti asociacijai neketinau – buvom neseniai įkūrę teatrą Klaipėdoje, visas mano fokusas buvo tenai. Žinojau, kad būtų per sunku imtis vadovauti dar vienai organizacijai.
Tačiau dabar, kai teatro veikla vyksta sklandžiai, keičiasi asociacijos dydis, vizija, daugėja veiklos, o Agnietei Lisičkinaitei apsisprendus nebepirmininkauti, atsirado daug palaikymo, raginimų, kad perimčiau šią poziciją. Pati jau irgi norėjau plėsti akiratį. Be to, jaučiuosi sukaupusi pakankamai patirties ir įgūdžių, kurie leidžia prisidėti prie šokio plėtros, profesionalių kūrėjų darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimo. Jau moku susikalbėti su politikais, suprantu kultūros politikos procesus ir žaidimo taisykles.
Tad į šią poziciją, viena vertus, atvedė sukauptos žinios ir patirtis, antra vertus – mano prigimtis. Matau, ką reikia daryti, kaip suvienyti visą lauką, pritraukti jaunus profesionalus, ir noriu tai daryti. Pirmininkavimą asociacijai matau ir kaip galimybę atiduoti duoklę savo mylimai sričiai, pasirūpinti jos ateitimi. Kai pati buvau pradedanti kūrėja, daug pagalbos sulaukiau iš vyresnių kolegų, taigi dabar noriu turimas žinias panaudoti tam, kad sukurtume kuo geresnį pagrindą ateinančioms kartoms.
Pirmininkavimą asociacijai matau dar ir kaip galimybę šiek tiek atsitraukti nuo kitų veiklų, kad apsisaugočiau nuo užsisukimo savam rate, nuo vienpusiškumo.
Ir, žinoma, buvau įkvėpta žmonių, kurie apsisprendė dirbti asociacijos taryboje, su jais kartu galim daug nuveikti.
Kol kas labai džiaugiuosi šiuo sprendimu: bijojau, kad visko pasirodys per daug, tačiau taip nesijaučiu. Priešingai – nuolat plečiu akiratį.
Sakei, kad su dabartine asociacijos taryba gali ir nori daug nuveikti. Kokių planų turite dėl šiuolaikinio šokio plėtros Lietuvoje?
Vienas pirmųjų planų, kurį jau pradėjome įgyvendinti, yra glaudesnis bendradarbiavimas su regionais. Praplėtėme jau sėkmingai veikusią rezidencijų programą, rūpinamės, kad šiuolaikinio šokio spektaklių premjeras būtų galima išleisti regionų kultūros centruose. Ši idėja jau davė vaisių.
Bet juk dažnai girdime, kad regionai neturi scenos menams tinkamos infrastruktūros!
Jų infrastruktūra dažnai net geresnė negu didžiuosiuose miestuose. Šokiui labai svarbi danga – linoleumas, kurį kai kurie kultūros centrai turi nuosavą, o jei neturi centrai, turi šokio teatrai. Kartais, žinoma, trūksta lempų ar kitų priemonių, bet jas galime ir patys atsivežti. Tačiau prabangos repetuoti scenoje savaitę ar net dešimt dienų iki premjeros su šviesa ir garsu, niekur kitur neturėtume. Juk vaidybos aikštelių kiekis didžiuosiuose miestuose labai ribotas, tad į sceną dažniausiai patenkame dieną ar porą dienų prieš premjerą. Neturime galimybės išauginti spektaklių, žiūrovams parodyti visiškai parengtų kūrinių. Bendradarbiavimas su regionais padeda mažinti kultūrinį jų atotrūkį nuo didžiųjų miestų, gyventojai priartėja prie profesionaliojo meno, tampa bendrakūrėjais, kultūros procesų dalyviais.
Kitas realiai įgyvendinamas asociacijos planas – ginti autorių teises. Režisieriams tenkantis procentas už sukurtą spektaklį yra ženkliai didesnis negu choreografams. Šokis vertinamas mažiau, nes yra jaunesnė meno šaka. Todėl turime sutvirtinti pozicijas, kad užsitikrintume tokias pačias teises.
Šie žingsniai nedideli, tačiau daro įtaką šokio pozicijai ir vaidmeniui Lietuvos kultūriniame gyvenime.
O štai kalbant apie didesnius asociacijos tikslus, turiu realistišką svajonę sukurti ekosistemą, palankią šokio augimui ir sklaidai. Per pastaruosius šešerius metus šokio laukas šalyje visiškai pasikeitė. Lietuvos muzikos ir teatro akademija rengia šokėjus, grįžta šokio menininkai, studijas baigę svetur. Tai lemia tiek kiekybinius, tiek kokybinius pokyčius – atsirado didelis kiekis pavienių kūrėjų ir organizacijų, veikiančių skirtingais formatais. Bet iki šiol, per daugiau kaip trisdešimt nepriklausomybės metų, neatsirado nė vienos valstybinės šiuolaikinio šokio institucijos.
Šokio sklaida ir informacijos apie jį kaupimu užsiima Lietuvos šokio informacijos centras, kurio komanda su Gintare Masteikaite priešakyje dirba puikiai, tačiau jis priklausomas nuo konkursinio finansavimo, nors šiuo metu yra laimėjęs strateginį rėmimą, tačiau tai nėra pastovu, užtikrintai planuoti ateitį galima daugiausia trejus metus. Kita vertus, žmogiškieji ir finansiniai šios organizacijos resursai maži, ji nepajėgia pristatyti išsiplėtusios šokio srities. Tad šis laukas segmentuojasi, nes yra priverstas orientuotis į išgyvenimą.
Problema nemaža, nes išgalint planuoti veiklą tik metams, geriausiu atveju – trejiems, užkertamas kelias nuosekliam, strategiškam šokio organizacijų ir trupių augimui. Kai bėgama paskui finansavimą teikiančius fondus, jų prioritetus, prarandama galimybė judėti savo pačių pasirinkta, nepriklausomai suformuota kryptimi. Be to, turime dvi šiuolaikinio šokio studijų programas, tačiau jų absolventams negalime pasiūlyti nė vienos darbo vietos. Jie, žinoma, gali dirbti ir dirba kaip laisvai samdomi kūrėjai, šokio pedagogai, bet norint, kad sritis augtų, šis sprendimas nėra tvarus.
Dar viena problema, prie kurios sprendimo norime prisidėti, yra šokio archyvavimas. Negalime, kaip buvo iki šiol, kliautis vien Lietuvos šokio informacijos centro pajėgumais. Kultūros paveldo skaitmeninimo svetainė ekultura.lt prisidės, sprendžiant šokio archyvavimo klausimus, tačiau to irgi nepakanka.
Privalo atsirasti nacionalinė trupė, institutas ar panaši institucija, kuri ne tik rūpintųsi dabartiniu šokiu, bet ir prisidėtų prie ateities vizijos, strategijos kūrimo ir įgyvendinimo. Ar įmanoma tai padaryti, matysim, bet keliant sau tik mažus tikslus, nėra prasmės ko nors imtis.
Dėmesys regionams, bendradarbiavimas su bendruomenėmis, nutolusiomis nuo didžiųjų miestų, ne tik viena iš Šiuolaikinio šokio asociacijos veiklos krypčių – Šeiko šokio teatras jau seniai intensyviai dirba Vakarų Lietuvoje. Kuo darbas regionuose vertingas tau asmeniškai?
Visų pirma, pagal mano pilietinę poziciją, visi šalies žmonės, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena, yra vienodai svarbūs. Logiškai galiu suprasti, bet vis dėlto jaučiu stiprų vidinį pasipriešinimą, kodėl viena vietovė perdėtai sureikšminama. Tarsi būtų savaime suprantama, kad visi geriausi resursai ir ištekliai turi būti skiriami jai. Man svarbu, kad įvairių vietų svoriai išsilygintų. Be to, mano pačios profesinis gyvenimas vyksta už sostinės.
Kultūrą laikau valstybės, kiekvieno miesto ir miestelio jungiamuoju audiniu. Kai to audinio nėra, kapiliarų tinklas neapima visos valstybės, ji negali darniai funkcionuoti. Vietas, kur kraujas neteka, labai gerai matome per rinkimus. Atskirtis nuo kultūros didina socialinę apatiją, nors regionuose gyvena puikių, kūrybingų žmonių. Mūsų teatro patirtis rodo, kad jautriausi kultūrai yra tie, kurie gyvena ir dirba mažose bendruomenėse.
Orientuotis į didelius miestus, į užsienio rinką būtų paprasčiau, nes darbas regionuose vyksta iš lėto, ieškant bendros kalbos, telkiant auditoriją. Prireikia daug laiko, kad nueitum atstumą mažais žingsneliais. Bet aš asmeniškai matau tame didelę vertę. Ar Lietuvoje, ar užsienyje dirbti mažuose miesteliuose man atrodo ypač vertinga.
Vertingiau nei dideliuose miestuose, kur žiūrovai persisotinę kultūros įvairove?
Kultūra visur reikalinga. Tam tikru atžvilgiu kiekvieną miestą sudaro daug mažų kaimų, kartais ganėtinai uždarų, niekuo nesidominčių.
Kita vertus, kai vykdydami asociacijos veiklas ar su Šeiko šokio teatru važiuojame į miestelius ir susitinkame su mažomis bendruomenėmis, matau, kad jų idėjos smarkiai skiriasi nuo miestiečių požiūrio. Jos dažnai tampa indėliu į mūsų būsimus kūrinius. Įdomu stebėti, kaip žmonės įsitraukia, pasineria į tai, ko galbūt niekada nebūtų išbandę. Tokie susitikimai reikšmingai praplečia akiratį ir vietinėms bendruomenėms, ir šokio profesionalams, ir edukatoriams. Štai, pavyzdžiui, jau dvejus metus vykdome projektą Insane. Tai kartu su prancūzų choreografu Albanu Richard’u sukurtas spektaklis, kuriame šoka tik neprofesionalai. Važiuojame į nedidelius Lietuvos miestelius ir keletą savaičių dirbame su vietiniais gyventojais. Šie procesai labai įdomūs, jautrūs – žmonės įsileidžia mus į savo aplinką, atsiveria, išlaisvėja. Ir patiria kūrybos džiaugsmą. Tai nepaprastai vertinga.
Šeiko šokio teatras savo akiratį nuolat plečia ne tik šalyje, bet ir užsienyje – gastroliuoja po pasaulį, užsienio kūrėjus kviečia atvykti į Lietuvą. Teatras įsitvirtinęs ne tik namuose, bet jau gerai žinomas ir svetur. Kokiu būdu pavyko tiek daug pasiekti?
Ilgu sunkiu darbu, be to, turime daug azarto, stumiančio į priekį. Kai tiki tuo, ką darai, žmonės patys priartėja, o durys atsiveria. Kartojant vien tai, kas jau išmėginta, tokios nišinės sritys kaip šiuolaikinis šokis niekada neįsitvirtins ir nesuklestės. Mudvi su Goda Giedraityte, nutarusios, kad šiuolaikinis menas ir šokis turi atsirasti Klaipėdoje, nepaisėme jokių ribų ir stabdžių. Turėjome daug pašėlusio fanatizmo, kuris, beje, pritraukė užsienio kūrėjus.
Žinoma, vien užsidegimo negana – jis privalo derėti su kompetencija, su charakterio bruožais. Padėjo ir palankiai susiklosčiusios aplinkybės, kurios atvėrė nemažai naujų galimybių. Teatro gyvavimo pradžioje važiuodavome į įvairių tinklų rengiamus susitikimus, bet ateiti į tarptautinę areną vis tiek labiausiai padėjo atsitiktinės pažintys su reikiamais žmonėmis, kurie matė mūsų azartą ir pasiryžo bendradarbiauti. Pavyzdžiui, kūrybinis kontaktas su prancūzais, prasidėjęs nuo atsitiktinumų sekos, profesionaliai dirbant, virto ryškiu, reikšmingu procesu.
Per pastarąjį dešimtmetį į Šeiko šokio teatrą atvyko nemažai visoje Europoje garsių kūrėjų, kurie anksčiau net nebuvo girdėję apie Lietuvą, juo labiau Klaipėdą. Susitikdavome, kalbėdavomės, pasakojome, kaip mes dirbam, kad labai norim bendradarbiauti. Neslėpdavom, kad neturim tiek pinigų, kiek tas choreografas tikėtųsi, bet papirkdavo mūsų užsidegimas ties beprotybės riba. Ta beprotybė pastūmėjo rengti festivalį „Plartforma“: nežinojom, iš ko tą padaryti, bet labai jo norėjom. Apskritai šiuolaikinis šokis man pačiai visada buvo įdomus, jo sklaida svarbi. Prieš penkiolika metų nebuvau sau įsivardijusi, kad turėsiu nuolat Europoje gastroliuojančią trupę, tiesiog galvodavau, ką būtų įdomu padaryti. Tada nuovargis ar stygius pasitraukdavo į antrą planą.
Dar viena svarbi aplinkybė, siekiant didelių tikslų, yra nebijoti nesėkmės, o nepasisekus – nesustoti. Kadangi tarptautine šiuolaikinio šokio sklaida užsiėmėme vienos iš pirmųjų Lietuvoje, ne visada žinojom, kas yra nesėkmė, daug ramiau žiūrėjom į nepavykusius spektaklius ar projektus. Pastaruoju metu pas mus atvykstantys užsieniečiai stebisi, kad jauni žmonės labai dažnai išsigąsta pirmųjų nesėkmių ir atsitraukia. O mes to tikrai nepaisėme. Kaip ir Audronis Imbrasas, kuris tuo pat metu užsiėmė panašia veikla. Iš dabartinės perspektyvos atrodo, kad darėm visišką nesąmonę – kam šautų į galvą kurti Šokio informacijos centrą šalyje, vos atgavusioje nepriklausomybę?
Man regis, XX a. pabaigoje visi, kas ėmėsi kurti nepriklausomos Lietuvos kultūrą, neturėjo kada bijoti nesėkmių ar dvejoti – tiesiog reikėjo daryti ir atrasti, pristatyti tai, kas pusę amžiaus cenzūruota.
Tikrai nebuvo laiko bijoti. Ėjom va bank, nekreipėme dėmesio į nieką. Nėra pinigų? Nieko tokio, kažkaip vis tiek išsisuksim.
Vadovaudama teatrui ir Šiuolaikinio šokio asociacijai nuolat susiduri su vadybiniais klausimais, kultūros politikos vingrybėmis. Kaip šioje įsipareigojimų gausoje randi erdvės kūrybai? Ir kodėl tau svarbu tą erdvę pasilikti?
Profesine prasme aš pati sau pirmiausia esu choreografė. Visur prisistatau kaip šokio kūrėja, nes tai mano prigimtis ir esatis.
Anksčiau savęs klausdavau, ar esu vadybininkė, ar choreografė. Kol supratau, kad neprivalau savęs apibrėžti, galiu tiesiog daryti daug skirtingų dalykų. Svarbiausia turėti fokusą ir gebėti prioritetizuoti, visad paliekant vietos kūrybai. Labai didelė dovana, kai galiu susitelkti vien į kūrybą. Taip buvo Šiaulių dramos teatre kuriant „Laimės žodyną“ – turėjau keleto savaičių oazę, kai galėjau pasinerti į repeticijas be jokios skubos.
Savo pačios teatre kūrybos procesas tampa iššūkiu, nes būnu ne tik kūrėja, bet ir prodiuserė, teatro vadovė, vaidmenys ir atsakomybė susilieja. Šokėjai po vieno „maratono“ Šeiko šokio teatre sakė, kad buvo labai įdomu dirbti tol, kol buvau su jais. Deja, kartais, net fiziškai būdama repeticijose, mintimis nebūdavau su jais, nes turėjau sutvarkyti milijoną organizacinių reikalų.
Dabar teatre ir asociacijoje turiu nuostabią komandą, kuri nuima didelę naštą nuo pečių. Dirbu kartu su Judita Strumilaite, didžiausios patirties ir kompetencijos vadybininke, nestokojančia meilės šokiui ir jo kūrėjams.
Kad ir kaip nemėgau visko susiplanuoti, dabar suprantu, kad kitaip nebus. Reikia aiškiai susidėlioti darbus, kad greičiau juos padaryčiau ir liktų bent pora mėnesių kūrybiniam procesui. Kai nekuriu, jaučiu, kad viskas gęsta, silpsta. Norėdama, kad organizacinė veikla būtų efektyvi, privalau turėti laiko kūrybai. O kūryba labai padeda, vykdant organizacines užduotis, atsiranda netikėtų sprendimų, bet ne todėl, kad toks mano būdas, o todėl, kad toks yra šokis.
Neturint laiko kūrybai, organizacinė veikla netenka prasmės? Juk organizuoti, burti, koordinuoti ėmeisi dėl savo ir kolegų kūrybos, iš meilės šiuolaikiniam šokiui, tad neturint jam laiko nebebūtų dėl ko stengtis?
Jei esi prodiuseris ar vadybininkas taip nenutinka – visa ši veikla yra jų kūrybos laukas. Bet jei iš prigimties esi menininkas, geriausiai jautiesi repeticijų salėje...
