Nacionalizmas atsiskleidžia pirmiausia kaip šiaudas vienišiems, nenusisekusių likimų žmonėms.
Išsiblaivius paaiškėja, kas apsivėmė, kas prie stalo užmigo, kas su kuo permiegojo, kas ką mušė… ir einama gerti toliau. Nes tokia šito miško tvarka.
Parodija pasižymi paradoksaliu „kvailių šventės“ efektu: dažnai ji dar labiau įtvirtina parodijuojamojo objekto galią.
Iš pradžių bandai klausytis teksto, vėliau savaime įlieji jį į bendrą triukšmo savaną, į kurią išeini beginklis, tyras kaip liūtas, kuris leidžiasi užpuolamas.
Jos kalbėjimas atbudina pamirštą trauką aktoriniam teatrui. Veiksmui, kuriame neveikia jokia vizualika, ir esi priverstas gerti aktorių.
Skirtingos pažiūros į meną vienodai gerbtinos, tačiau šio jaunų tradicionalistų teatro problema – kritiško žvilgsnio trūkumas.
Psichologinis teatras nėra nei sistema, nei kryptis, nei stilius, tai yra dalis menininkų, kurie tiesiog nebijo likti savimi.
Bet niekur – nei savyje, nei teatre – jaunas „Bagadelnios“ autorius nerado saiko jausmo ar autoriteto, kuris jam ištartų: sustok, valdykis. Atsirink.
Visi šie tipažai pasirodo vakarėlių muzikos fone. Tragikomiškai ir patraukliai, su dūmų ir alkoholio prieskoniu, tokiu artimu jauniems žmonėms.