Režisierius dirba stambiais potėpiais, jam svarbesnė Majakovskio kaip idėjos, simbolio, neišsitenkančio viename kuriame laike, reprezentacija.
Personažai laviruoja ties humoro, ironijos ir rimto prisilietimo prie plėtojamų temų riba, į neviltį, beviltiškumą neriama per juoko prizmę.
Į „Sombras“ atklydo net ne šešėliai, o realūs kai kurių buvusių spektaklių personažai, tik šį kartą jie jau ieškojo ne autoriaus, bet žiūrovo.
2019-ųjų „Naujojo cirko savaitgalis“ rimčiau atsigręžė į pramogines cirko šaknis, drauge – į poreikį linksminti žmones.
Nors paskutinioji festivalio diena pateikė gražių staigmenų, šie atrodė veikiau užklydę atsitiktinai, nei atitinkantys vyraujantį vidutinišką festivalio dress kodą.
Didžiausias operetės keliamas iššūkis – kaip suderinti sudėtingas, operinėms prilygstančias vokalines partijas ir šiam žanrui būdingus kalbamuosius epizodus.
Galimybė tapti nematomam jaudina vaizduotę – tai leistų slapčia priartėti prie kitų. Šią svają išpildo LRDT spektaklis „Dėdė Vania“.
Sąmoningas kvėpavimas yra vienas iš būdų susilieti su šiuolaikinio teatro pastatymo fluidais, ritmika ir net tapti integralia unikalios spektaklio energijos dalele.
Spektaklis ypatingas tuo, jog siūlo tam tikrą pabaigos būseną. Sunku pasakyti, ar dar tik prasidedančios, ar niekaip nesibaigiančios.
