Spektaklis „Valia“ publikai nuolat smūgiuoja vizualiai – aitrūs, paryškinti vaizdai rašytojo tekstą ir mintį slopina. To Vasilijaus Šukšino diegiamo šiurpo ir gailumo, deja, nepajutau.
Pirmiausia reikėtų kalbėti apie aktorių darbus, kurie lengvumo pojūtį paverčia apčiuopiamu. Atrodo, kad aktoriams buvimas scenoje – ir šventė, ir žaidimas, ir savotiškas flirtas su publika.
Atrodo, jog vizualiai permąstydamas „Don Kichotą“, Adomas Juška neperžengia žiūrovų salės ribų, t. y. režisierius neklausia paties Cervanteso ar jo išauginto Don Kichoto – kam visa tai?
Susidaro įspūdis, kad vaizduotės ir kūrybos „Jūrinėse šviesose“ daugiau nei dokumentiškumo. Tai veikiau atminties erozijos paveikti pasakojimai apie miestą, kurio nebėra.
„Tikėti-netikėti“ ir yra esminė spektaklio ašis, vienas donkichotizmo aspektų, tačiau gal dar galima ir kai ką daugiau tame dvitomyje įskaityti?
Kiekvienas iš šokėjų <...> turi aiškią perspektyvą, žino savo buvimo prasmę ir labiau ne ieško, o įkūnija tai, ką jau rado.
„Valios“ estetika vargiai apsprendžia teatro kryptį – greičiau tai specifinei, galbūt ilgametei ir pačiai ištikimiausiai LRDT publikai skirtas spektaklis.
Būtent fizinis teatras geriausiai apibūdina A. Areimos kūrybą: greta akiai patrauklios scenovaizdžio estetikos, didžiausią paveikumą kuria nekanoniškas, pačių aktorių išjaustas ir atrastas judėjimas.
Gyvesnės už gyvas šioje erdvėje liko tik kameros. <...> Kamera yra bejausmis „Testo“ instrumentas, preparuojantis jau seniai atvėsusį mėginį – Šeimą.
