Dabartiniu laiku, kai visi sakantieji savo nuomonę jaučiasi nenuginčijamai teisūs, buvo malonu tiesiog paplaukioti po skirtingas patirtis, pasiklausyti istorijų, iš kurių nė viena nėra viršesnė už kitą.
Minties artikuliacija – kita ypatinga spektaklio savybė: filosofiniai tekstai atima galimybę leistis giliai į personažų psichologiją, tačiau prireikia išties toli nueiti, kad žiūrovas nepaskęstų žodžių platybėse.
Įdomu stebėti ryškių skirtingų prigimčių atlikėjų darbą scenoje. Džiugu matyti, kad žmonės leidžia sau veikti įvairiose medijose ir nė vienoje jų neatrodo silpnai.
Kinas ir teatras mezga darnią, lyg savaime suprantamą draugystę. Kamera nekonkuruoja dėl žiūrovo žvilgsnio, o scena pati keletą kartų mandagiai užleidžia jai vietą.
Negalima neigti, kad kiekvieno gyvenimas karantine tapo ypatingu laikotarpiu jį patyrusiam žmogui. Tačiau ne kiekviena patirtis siūlo pakankamai medžiagos sceninėms interpretacijoms.
Spektaklyje ir pjesėje atsiskleidžia manipuliacijų galia ir tai, kad kartais žmonės neturi nieko, išskyrus valdžią kitiems.
„O jeigu genijus slepiasi tarp visuomenės atstumtųjų?“ diskursas čia nesuskambėjo. <...> Vietoj nuostabių nuotykių spektaklyje labiau žibėjo nuostabūs aktoriai ir nuostabi muzika.
Nepaisant to, kad spektaklis paremtas dokumentine medžiaga, čia didesnį įspūdį kuria jauki atmosfera, dinamiška muzika ir mirksinčios (jūrinės?..) šviesos.
Spektaklis, kaip obuolį iš Sančo Pansos kišenės, sukramsnoja pusiausvyrą tarp svajonės ir tikrovės ir pasileidžia į žiūrovus apsiginklavęs kategorišku imperatyvu tikėti.
