Tomis Janežičius Čechovą režisuoja brechtiškai pabrėždamas socialines aplinkybes bei atvirai ir komiškai kurdamas teatrališkumą – rodydamas, kad čia statomas spektaklis.

Šiame performanse moteriško žvilgsnio kūrimas paremtas ne tik socialiai aktyviomis feminizmo ir queer temomis, bet ir bendradarbiavimo aspektu – čia nebėra vieno kūrėjo, genijaus, iškėlimo.

Kinas čia pasižymi teatrališkumu, skirtingų stilių samplaika, o spektaklyje nėra psichologinio vaidmens kūrimo, persikeliama į kitokią – žaidimų, virtualios realybės, simuliacijos erdvę.

„Skambutis tėvui“ – tai įdomus susitikimas su rašytoju, kuris scenoje pasirodo nei idealizuotas, nei apgaubtas mistikos ar legendos šydu.

„Sieros magnolijos“: tai, ką scenoje kuria aktoriai, nėra tik personažai ir jų lytys, bet, o ir svarbiausia – tai skirtingi mentalitetai, pasaulio suvokimai.

Žiūrovą čia [„Radvila Darius, Vytauto“] veikia trys tikrovės: gyvos muzikos – kaip dabarties būsenos, archyvinių vaizdų – kaip istorinio turinio, erdvės – kaip emocinio krūvio.

Šimtmečio „Traviata“: žinau, negražu šitaip punktais mėsinėti ir tyčiotis. Neįtikusias detales tikrai praleisčiau pro pirštus, jei svarbiausios viršūnės būtų įveiktos.

Vyčio Jankausko „Nematomas šokis“ yra ne šokis, o mąstymo procesas. <...> Tai yra kvietimas suvokti kito kūną, tam tikra prasme – svetimo kūno meditavimas.