Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.
Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.
„Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.
Castellucci kuria kūdikiško švelnumo smurto skulptūrą, kurią išrengia, sumuša vėzdais, sušaudo, nukankina nesibaigiančia vandens srove, perpjauna išilgai, vėl sujungia.
Ar nuoširdus apsikabinimas, kurio kasdieniame gyvenime kartais išsigąsta „Pilėnų*“ atlikėjai ir daugybė pasaulio vyrų, yra herojiško pasipriešinimo alternatyva?
Kaip ir ankstesniuose spektakliuose, Rolandas Kazlas atliko išsamią poeto Valdemaro Kukulo gyvenimo ir kūrybos restauraciją. Paradoksas: Kazlas teatro nekūrė, kūrė pasaulį, o tas pasaulis ir tapo teatru.
Žaislai – Dmitrijaus Krymovo spektaklio leitmotyvas, pabrėžiantis vaikų nebūtį. Vaikų – negimusių ar netekusių vaikystės, kuriems ir skiriamas šis „Requiem“, arba gedulinės Mišios.
„7 ratai“ – gili meditacija, kuri atpalaiduoja, neįpareigoja, išlaisvina žaismingumą, leidžia panirti į savo vidų, „išsigryninti“. Sukuriama atmosfera, jog jauti, kad tave priima tokį, koks esi.
Gilindamasis į smurto ištakas žmonių grupėse, Romeo Castellucci kone genialiai sujungia socialinę ir meninę plotmes.
