„Titas“ tiesiog stebisi ir juokiasi iš sutirštinto šekspyriškojo žiaurumo ir per daug neieško šiuolaikinių analogijų. <…> Žinoma, toks neskausmingai žaismingas teatras turi ir, matyt, turės savo publiką.

„Kaip jums patinka“ ir pateikiamas taip, kaip tik jums norisi. Norite meilės – jos bus įvairiausių formų, net erotikos ir pavydo scenų. Norite rimtesnių temų – imkite truputį ir to, tik ne per daug.

Anuomet Krymo aneksija ir po jos ėjęs Rusijos įsiveržimas į Donbasą buvo nauja patirtis, o šiandien Ukrainos vėliava, kurią karalius Pilypas II šiurkščiai išplėšia iš markizo Pozos rankų ir piktai sviedžia žemėn, atima žadą.

Jau pasigirdo priekaištų, neva „tai ne Gavelis“. <…> Kūrėjai per jį bando iš šiandienos žvelgti į tuometinį žmogų ir jo dvasinę koroziją, korupciją, kamufliažus ir kitokį [i]kurviškumą[/i].

Nuostabu, kaip keliuose visada judančiuose kvadratiniuose metruose atsiskleidžia žmogaus santykis su savimi, su kitu ir su pasaulio objektais: žmogus Yoanno Bourgeois choreografijoje nėra valdovas.

Per spektaklį nuolat sukosi mintys apie dirbtinio intelekto ir dramaturgo santykį: kuris iš jų tikrasis kūrėjas? Kuris dominuoja, o kuris tik pagalbininkas?

Kaip „Odisėjoje“ siužetą nuskandina eilės rafinuoto daktilinio hegzametro, o vesterne – nesibaigiantis dykumų, įtampos ir įtarių žvilgsnių montažas, taip ir čia daugybę spektaklio laiko užima ilgos komedijos scenos.

Keista sakyti „herojus“, kai tai labiau žmogus be savybių, be išgyvenimų, be tikslo ir be paties gyvenimo. <…> Žmogus, kuris stengėsi, – anot Gavelio. Arba žmogus, kuris norėjo, – anot Čechovo.