„Jauno žmogaus memuarai“ skirti subjektyviam atminties suvokimui, kuris atveria mūsų kultūros analitinį lauką, be kurio neįsivaizduojamas joks istorinių procesų suvokimas.
Subjektyvus spektaklio tonas tirštai pripildytas moters-aukos motyvo, kuriame nėra erdvės diskusijai ar bent vidiniam, savarankiškam žiūrovo gebėjimui įvertinti situaciją.
Trys skirtingi kūriniai, trys panašia kontempliatyvia nuotaika persmelktos šokio novelės, judesiu atskleidžiančios žmogaus sielą, spinduliuojančią nerimą, ilgesį ir viltį.
Japonų choreografo Ryu Suzuki „Esybėje“ atrodo, kad tai, kas įvardijama pavadinimu, pasimeta pertekliuje – spektaklyje lyg pinama kontekstų pynė.
Vos porą valandų trunkanti roko opera man pasirodė netgi per trumpa, vietomis buvo justi, kad siužetas vyksta per greitai, fragmentiškai, su vis didesniu kontrastu rodant jaunimo ir okupuotos realybės paveikslus.
Šis spektaklis neturi ryškaus politinio atspalvio, nes jame atvaizduojami politiniai įvykiai tampa tik priemone aštuntojo dešimtmečio atmosferai atskleisti.
Vietoj nuoseklaus pasakojimo publikai siūloma tai pasinerti į istorinio įvykio „inscenizaciją“, tai atsitraukti nuo jo, o kitais atvejais pasiklausyti kontekstą faktais užpildančio monologo.
Nors spektaklis įgauna ištobulintą estetišką pavidalą, nebeturi gyvo dinamiško veiksmo, nebelieka akcentų, artikuliuotų, aiškių svarbos taškų, viskas susivienodina ir praeina nereikalaujant iš žiūrovo emocinio įsitraukimo.
„Esybėje“ Ryu Suzuki mėgina išgalvotą vaiduoklių, šmėklų pasaulį, tokį įprastą Japonijoje, perkelti, susieti, sutapatinti su šių dienų mūsų virtualiaisiais vaidmenimis, kaip pats sako, avatarais.
