Finalinėje scenoje baltai apsirengę žydai, Nabuko paleisti keliauti į gimtąją žemę, ryškiai apšviesti, atrodė tarsi įžengę į dvasių pasaulį ir sukūrę paralelę su koncentracijos stovykloje į mirtį pasiųstais žydais.
Galimybė kiekvienam susikurti siužetą spartino salės ir scenos ryšio mezgimąsi, tačiau „Guaše“ šis santykis stiprėjo ir dėl spektaklio atvirumo, kuris skverbėsi į kolektyvinės pasąmonės klodus.
Koncerto formatas „Asmenukių koncerte“ buvo iškreiptas į netikėtą bendrystės erdvę, kurioje netrūko pozityvių emocijų, žiūrovų integracijos, kartu ir nejaukumo.
Lupa be paliovos seka Sebaldu – rašytoju: į Londoną, Paryžių, Prahą, Marienbadą. Ieško kažkur toli, beveik visiškai nepastebėdamas to, kas įvyko prie pat Vilniaus teatro, esančio buvusio geto teritorijoje.
Kūrybinė komanda pabrėžia, kad spektaklyje dokumentika jungiama su fikcija, tačiau aš nepamačiau nė vienos situacijos, kurios tikrumu suabejočiau.
Kiekvienas daiktas ar buityje naudojamas rakandas, įprasminantis konkretų personažą, tampa ženklu, praėjusio laiko simboliu.
Būtent humoras yra pagrindinė šio spektaklio sirena – priviliojanti žiūrovą iš tiesų išgirsti, įsitraukti į aktorių istorijas, nuleisti savo gynybines sienas, verčianti vienu metu juoktis ir justi šleikštulį.
„Dulkėtuose veidrodžiuose“ tenka kliautis emocijas žadinančiais meniniais sprendimais, traukiančiais protus ir jausmus iš metaforų klampynės.
„Dulkėti veidrodžiai“ – tai pasakojimas apie perėjimą į už savo veiksmus atsakingo suaugusiojo pasaulį, apie savo poreikių tenkinimą, apie bandymą išlikti ten, kur gyvenimas tave nubloškia.
