„Tylėjimai“ kartais, atrodo, mėgina sulynčiškėti. Galima pasijusti it bandyme (pabrėžiu – bandyme) sukurti savo „Club Silencio“ pasaulio versiją iš Davido Lyncho režisuoto „Malholando kelio“.
„Tėtis“ – kartais nuobodus, kartais per daug baksnojantis į primityvias tiesas, tačiau emociškai paveikus ir prasmingas spektaklis.
Juozo Miltinio dramos teatro spektaklio „Kūnai“ choreografija ypatinga būtent savo žmogiškumu, t. y. artimumu kasdieniškai judančiam žmogui, o ne treniruotam šokėjui.
Beveik valandą stebėdami lėtą, tačiau dinamišką veiksmą galime pamažu atsiduoti meditacijai, o jai pasibaigus išsinešti išsiilgtą abstraktaus grožio teikiamą malonumą.
„Kauno asamblėjos“ konstrukcija veikia tiek, kiek toli už išsakytų minčių yra pasiruošęs žengti žiūrovas, nes diskusija prie stalo savaime lieka tuščia, jei nepasimokę iš jos klaidų nepradėsime savosios.
Spektaklis klausia, ką reiškia būti žmogumi. Ar auka savaime turi daugiau žmogiškumo už kankintoją? Kaip žmogiškumą veikia galia? Guodžiančių atsakymų Jaunimo teatro „Barbarai“ nesiūlo.
„Gyvenime – tai sapne“ džiaugsmo ras tie, kas išsiilgo teatrališkumo, bet lengvai plaukiančio, ne smaugiančiai dekoratyvaus. Perteikto šiuolaikinio žmogaus žvilgsniu, bet ne erzinančiai sušiuolaikinto.
Tiek režisieriui Jonui Kuprevičiui, tiek aktoriams, kaip ir visai kūrybinei komandai, atrodo, kad pjesė „Baseinas. Be vandens“ tinka, artima reflektuojant savo paties santykį su menu.
Monospektaklio pasakojimas, jame veikiančios medžio skulptūros ir jų pirmtakai, įamžinti P. Budrio paveiksluose, praveria vartus į kitą, tolimą pasaulį ir skleidžia neapsakomą to kito pasaulio ilgesį.
