Bendromis spektaklio autorių, kūrėjų ir atlikėjų pastangomis „Veronika” tapo dinamišku, plastišku sceniniu kūriniu, pakylėtu iki egzistencinio, metaforinio-filosofinio lygmens. Jis unikalus idėjų brandumu, gilus ir doras.
Dramos kūrinys gali būti iš kur nori ir iš kada nori, bet problemos privalo spręstis tik mūsų laike ir tik mūsų žmogaus širdyje bei galvoje.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko naujo Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Veronika” premjera. Nacionalinį kūrinį matyti viename iš muzikinių Lietuvos teatrų – neeilinis įvykis.
Tęsiame atsiliepimų ciklą apie Vroclavo teatre Współczesny pastatytą Cezario Graužinio „Karalių Lyrą”.
Šių metų birželio 5 d. Vroclavo teatre Współczesny įvyko Cezario Graužinio spektaklio pagal Williamo Shakespeare´o „Karalių Lyrą” premjera. Spektaklis iškart susilaukė daug vertinimų. Pateikiame jo recenzijas.
Čechovas kaip lygtis arba Čechovas kaip žemėlapis neskamba nei novatoriškai, nei anachronistiškai, ir nėra už ką nei tos lygties, nei to žemėlapio „išmesti” iš sąlyginio, bet galingo „kanonų sandėliuko”. Ten juk galima rasti dar ne to.
Rusų dramos teatre statydamas Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto” režisierius Jonas Vaitkus daug dėmesio skyrė ne tik dramaturgijai, bet ir ją nulėmusiai dvasinei kultūrai, socialiniam ir politiniam kontekstui.
Nežinia, kas sukosi režisieriaus galvoje, pasirinkus inscenizuoti Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas”. Atmintyje iškilo Makbeto monologo eilutės: „Gyvenimas – tai bėgantis šešėlis… tai idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės…”
Šešių valandų su trim pertraukomis trukmės reginys, kurį Rusų dramos teatro scenoje stebėjo ženkli dalis sostinės bomondo, pateikė išrankiems ir reikliems žiūrovams vis tik daugiau klausimų nei atsakymų.
