Pedagoginė ir net žmogiška atsakomybė už studentus šiais laikais gana reta. Kiek stebiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų profesinę pradžią, likimai klostosi prieštaringai.
Kol dar tarp dalies mūsų gentainių gajus požiūris į žydus, menkai besiskiriantis nuo 1941 m. platintų atsišaukimų turinio, tol nebus kalbama atleidimo ir susitaikymo kategorijomis.
Gal todėl, kad režisierius Železnovus „sudūrė“ kaktomuša, ištraukdamas iš kiekvieno, ką šis turi bjauraus ar gražaus, aktorių vaidyba įgijo „realistiškos“ tiesos, gerokai pakoreguojančios ligšiolinius jų įvaizdžius.
Tai, prie ko esame pripratę žiūrėdami daugelį Rimo Tumino spektaklių, matome ir Kirilo Glušajevo „Motinoje”. Sakytum, trūksta tik lagaminų. O spektaklis asmenine ar visuomenine Glušajevo drama netapo.
Atsidūręs už teatrinio mainstreamo ribų, režisieriaus kuriamas pasaulis tampa gyvas dėl aštrios problematikos, kuri refleksyviai žadina žiūrovų sąmonę.
Nereikšmingumas galbūt ir yra simpatiškiausias „Lietaus žemės” bruožas. Čia niekas nemojuoja jokiomis vėliavomis, nekalba lozungais ir nesirūpina pabrėžti patriotizmo.
Žmoguje daug visko, tačiau viskas turi kur nors nuvesti. Teatrališkumas susipina su atsirandančiu lyrizmu ir poetiškumu. Plėtojant mintį pritrūksta logikos ir nuoseklumo.
Kad atviras ratas nevirstų uždaru, pasmerkiančiu virti savo pačių sultyse, trupei tikrai derėtų išbandyti naujus sceninio egzistavimo ir vaidmens kūrimo būdus.
„Šmėklų sonata”: galima pasigesti šiokio tokio kokybinio atsinaujinimo, nesikartojimo – pernelyg viskas tvarkingai vykdoma, pernelyg viskas schematiška.
