Sakoma, kad pusę darbo režisierius nuveikia, paskirstydamas vaidmenis. Čia irgi labai svarbus bendras tikėjimas. Ramūnas Šimukauskas neabejotinai jau priklauso didžiųjų lietuvių aktorių kastai.

Spektaklio keliami klausimai ir abejonės dėl kai kurių sprendimų neturėtų būti siejami su kategorišku vertinimu. Neabejotina, kad tai aukštos meninės kokybės kūrinys, reikšmingai prisidedantis prie čiurlionianos.

Ko šiame spektaklyje trūksta, kas galbūt įprasmintų, įteisintų ir paverstų tiesioginiu kreipiniu visa tai, kas dabar labiau primena skulptūrinį timpaną, nukritusį ant šventyklos laiptų ir tiesiog „padėliojamą“ kita tvarka?

Norėtųsi, kad europinio lygio pastatymai būtų labiau prieinami lietuviškajai publikai, – norėdami vystyti savo kultūrą, nuolatos turėtume jausti pasaulio kultūros pulsą. Tai būtina ne tik scenos menų profesionalams, bet ir publikos reiklumui lavinti.

Spektaklis patvirtino neretai kylančią mintį, jog sovietmetis padarė daug didesnį poveikį nei manome: režimo primesti vaizdavimo ir suvokimo būdai su jais augusiesiems yra natūralūs ir beveik neginčytini.

Nežinau, kas gali būti sunkiau, nei sąlygos, kuriomis Budraitis vaidina scenoje: erdvė sutraukyta, žiūrovo statusas neapmąstytas, tenka vaidinti dvigubą save, besitęsiantį laike, o galiausiai net nėra, kaip išeiti iš vaidmens.

Stebint pirmuosius „kafkiškuosius“ spektaklius, apnikdavo jausmas, kad kalbama apie labai intymius, asmeniškus dalykus, kad režisūra čia yra tarsi autoterapija, kaip pačiam Kafkai buvo rašymas.

„Spalvose” žaidimas buvo bendras – tai, ką mažieji šokėjai kartu su artistu Donatu Bakėjumi veikė scenoje, leido įsitikinti žaidimo kaip teatro (tuo pačiu ir šokio) kilmės teorija.