Varšuvoje ir Londone režisieriai akcentavo bendraklasių prisiminimų, pereinančių iš liudijimų į išpažintis, kalbą, santūriai naudodami dekoracijas, butaforiją bei vaizdinius simbolius, o Ross sukūrė tikrą reginį.
Tikėtis nepriekaištingo spektaklio iš tokios jaunos komandos būtų kiek per drąsu. KJT akivaizdžiai auga, aktoriai gauna vis įdomesnių iššūkių. Bent taip atrodė iki naujausio teatro darbo „Sudie, idiotai!“.
Aktoriams būdingas uždaras „bendraminčių“ būrelio fenomenas. Vadinasi, jie visuomenės nebeatspindi, jie parodo tik save. O jei teatre visuomenė neatsispindi, šakės teatrui kaip demokratiškam menui.
„Kornetas“ pastatytas kukliame Europos pakraščio teatre vien vietinių menininkų pajėgomis. Ir tai išties unikalu. Vertėtų padėti jam būti pastebėtam tarptautinėje meno rinkoje. Vilnius „Kornetui“ per ankštas
Epizodai iš AT kabinetų buvo be galo kuklus aidas to, ko „Barikadų“ kūrėjai nė matyti negalėjo – 1988-aisiais dar studento Gintaro Varno su bendrakursiais darytų „Šėpos“ teatro vaidinimų su tais pačiais personažais, bet lėlėmis.
„Barikadų“ žiūrovams, manau, yra šansų bent iš dalies patirti (arba prisiminti) tą ypatingą jausmą, kuris, kaip pasakojama, teatro publiką apimdavo, kai Lietuvos scenose Justino Marcinkevičiaus Mažvydas tardavo „Lie-tu-va“.
Tai, ką Čechovas vadino savo komedija, – iš tiesų yra сплoшная комедия rusams suvokiama ta žodžio prasme: tiesiog komedija (kai reikia liūdnai atsidust)!
Žiūrovui tenka šokinėti per fragmentus: džiaugtis vienais ir laukti, kol pasibaigs kiti. Vienur išlenda literatūriškumas, kitur – netikėtai gaivališkai prasiveržia Vaižganto pasakojimo jėga.
Gabrielė Tuminaitė pagirta bei pagerbta nusipelno būti todėl, kad pasiryžta ne rekonstruoti, bet savaip redaguoti / perfrazuoti Vaižgantą, bet ieškoti savo, o kartu ir savo laiko santykio su juo galimybės.
