Galbūt skaitytoją, norintį pažinti OKT, piktins matymas visa ko per Zelčiūtės suvokimo prizmę. Bet žodžiai „tiesiog patikėkite“ – pasiūlymas, kaip, ko gero, geriausia būtų skaityti šią knygą.

Per mažai trapumo pirmajame veiksme, per mažai elegancijos, aristokratiškumo antrajame. Kitą vertus, artistams sudėtinga šioje grožio ir saldumo karalystėje įsiterpti su dramatiškesnėmis inspiracijomis.

„No Theatre“ mėgina perinterpretuoti Camus meilės temą, ją mėgindami inkrustuoti nelaimingos queer meilės užuominomis (ir, reikia pridurti, praplečia nepadoriai skurdžią lietuvių queer teatro teritoriją).

Manau, kad šiuolaikinėje operoje ir kine siužetas – barokinės-romantinės epochos palikimas – atlieka patį paskutinį vaidmenį. Simbolinės naracijos, poetinis deklamavimas, vaizduotės misterija priartina mus prie gilesnės (kaip spėjama) viduramžių ar antikos laikų dvasinės patirties

„Savižudis”, prasidėjęs kaip vodevilis, greit virsta farsu, kuris sudėtingai kristalizuojasi ir tampa tragedija. Ją, pasislėpusią po farso situacijų mažareikšmiškumu ir komizmu, išreikšti labai sunku, ne kiekvienam meistrui įkandama.

Vaitkus aktualizuoja visą tą sceninių priemonių aprėptį, kurią buvo įvaldę lietuviškąją šekspyrianą kūrę režisieriai. Jis varžosi tik su Miltiniu ir pačiu savimi, kaip pagal rusiškąją „Karaliaus Lyro” versiją pastatyti spektaklį, kuris leistų, Miltinio žodžiais tariant, perteikti „už normalių žmogiškų ribų išeinančias patirtis”.

„Dr. Fausto” premjera gana skausmingai įspėjo, kad toks kelias reikalauja daug didesnių pastangų, nei „klasikiniu” būdu statomi spektakliai su didele aktorių komanda, stabilia vaidybine aikštele ir begale mažų aplinkybių, kurios kartais labai daug nulemia, kad rastųsi menas.

Neliko ir finalinio Sonios monologo, jos utopinio (ir sykiu visiškai realistinio) tolesnio gyvenimo scenarijaus sau ir dėdei Vaniai: kantriai dirbti, o atėjus valandai, tyliai numirti. Neliko ne tik retorikos – nebeliko tokio požiūrio.