Pagrindinių herojų veiksmus ir dialogus regi dvi valandas ir lauki stebuklo. Bet ar laikas veikia, ar aplinkybės, kad šiandien scenoje atsidūrusi intelektualo Maxo Frischo pjesė supaprastėjo vos ne iki siužeto.
Neverta apsigaudinėti – dabar Jonas Jurašas neturi nei noro, nei galimybės kartoti ar improvizuoti kažkada jaudinusių atradimų. Galų gale tai tebūtų blyškus ir visiškai neįtaigus praeities ir rezignacijos šešėlis.
„Biografija: vaidinimas“ pasiekė žiūrovus kelios dienos iki didžiųjų švenčių – visame vartotojiškumo šurmuly. Kada, jei ne dabar, nustūmus į šalį pjaustomą silkę, prabilti apie gyvenimą bei jo prasmę ir / ar beprasmybę?
Savo egzistencinėje vienatvėje ir didybėje mes priklausomi vienas nuo kito, nuo tų, kurie išklauso mūsų pasakojimus ir laiku paduoda nuskausminamuosius. Sakysite – skamba nelabai paguodžiančiai? Bet kitos išeities nėra.
„Juditos triumfas” nutildė visas mintyse kirbėjusias abejones, nes visiškai įtikino būtent kaip teatrinis pastatymas. Meniniu požiūriu pavadinčiau šią premjerą sėkme.
Nijolė Narmontaitė kalba dviem būdais: pasakoja asmenines patirtis, įspūdžius; rezonuoja kitų mintis. O pateiktos kasininkių papasakotos situacijos – svarus argumentas teigiant gyvenimo ir teatro persidengimą.
Kompozitoriui svarbiausia buvo čigonė Azučena – jai visoje Italijoje ieškojo tinkamo balso, tik dėl jos „Trubadūro“ premjerai pasirinko teatrą Romoje. Jovita Vaškevičiūtė – tokia Azučena, kokios troško Verdi.
Naujasis „Spragtukas” – visų pirma reginys. O juos Vilniaus publika mėgo nuo pat XIX a. pradžios. Tai didelis scenografo ir kostiumų dailininko Viačeslavo Okunevo darbas
Šis darbas tarsi neturi nieko bendra su viena aiškia mintimi, kurią kūrėjai lyg ir konkrečiai norėtų pasakyti. Net ir spektaklio aprašuose mes regime srautinę žmogaus impresiją apie gyvenimą…
