Nostalgija turbūt tuo ir ypatinga, kad šio jausmo akivaizdoje moralinių vertybių skalė tegali rodyti kraštutinę vertę. Visišką gėrį bei tiesą. Ir, žinoma, visišką blogį, kuris beveik visada tampa būdingas iš esmės supuvusiai ir pakrikusiai dabarčiai.

Atsitiko taip, kad generalinė „Manon“ repeticija išvaikė išankstinį skepsį, tad išklausiau ne tik abi premjeras, bet ir trečiąjį šios operos spektaklį, bandydama įspėti mįslę, kaip pasiekiamas toks stulbinamai įtaigus rezultatas.

Nors latvių darbuose nagrinėjami skirtingi istoriniai ir dabarties įvykiai, tačiau visuose galima rasti pasikartojantį klausimą: kokia yra individo atsakomybė visuomenei ir visuomenės – individui?

Negana to, kad spektaklis vis blaškėsi tarp teatrališko žaidimo ir buitinio nuoširdumo, ties jo viduriu pasidarė visiškai aišku, kad kalbama čia ne apie Joną Petrutį ar jo latviškąjį prototipą Jānį Pīnupsą.

Nuo pat pradžių Pasakotojas neslėpė, kad už jo nugaros vyks spektaklis. Jis kaip režisierius dėliojo pagrindinio veikėjo Jono Petručio gyvenimą.

Tai veikiau „aktualų vaizduojantis teatras“, kuris yra socialinis tiek, kiek gali pasikliauti žiūrovo noru ir gebėjimu susikurti „socialinio įvykio“ efektą savo galvoje.

O rezultatas pažadina daugybę abejonių. Ne spektaklio kūrėjų sąžiningumu ir intencijų švara, rimtumu ar pajėgumu jas įvykdyti. Mano galva, labiausiai abejotini yra du dalykai, ir abu jie yra kertiniai spektaklio sumanymui.

Kritikas neturėtų prisipažinti jau kitą rytą nebegalintis atminty atkurti išvakarėse matyto spektaklio epizodų sekos nei paaiškinti, kokiu principu tie epizodai buvo sudėlioti į būtent tokią, o ne kitokią seką.