Tarsi belytė, tai dėmesio atsisakanti, tai jo maldaute maldaujanti persona visą kafkišką savo būseną pašvenčia absoliučiai elementariai spektaklio žinutei: IR KAS IŠ TO (suprask, mano meno)?
Svarbiausia spektaklio kūrimo priemone režisierei tampa jos parašytas tekstas, personažus ji pavertė tipais, atkartojančiais tą tekstą ir sugalvotą emociją.
Neabejoju, kad dvasios apsivalymą Vaitkus galėtų skelbti ir kitomis teatro priemonėmis, tačiau jis pasirinko meditatyvią formą, kurioje muzika, judesys ir šviesa tapo svarbiausiais poetinio spektaklio komponentais.
Scena, turėjusi ne tiek atskleisti aktorių tapatybes, kiek pasiūlyti kitokį mąstymo apie karą būdą ir galbūt paskatinti atvirai diskusijai, virto duobe, į kurią įkrito spektaklis.
Salė kurį laiką sėdi nuvytusi: stebi ir kai kuo stebisi, bet vos tik išgirsta žodį „Lietuva“, iškart atsigauna. Tarytum čia įvyktų spektaklio lūžis, kulminacija.
Spektaklyje nėra nei interpretacijos, nei taiklios iliustracijos. Gal jis skirtas tiesiog pramogai – paklausyti gražiai atrodančių ir gražiai dainuojančių aktorių-solistų gražioje sceninėje erdvėje?
Įprastą valdovo „makbetizacijos“ – valdovo kompromitacijos ir pražūties – istoriją „Septynios gražuolės“ tarytum apverčia aukštyn kojom: pasakoja valdovo apsivalymo – jo „jogos“ – istoriją.
Mykolo Kleopo Oginskio XIX a. pradžioje parašytus „Priesakus sūnui“ Aušra Pukelytė perkelia į šiuolaikinį kontekstą: juos gali ištarti bet kuris tėvas ir motina, išlydėdami jau subrendusį vaiką į platųjį pasaulį.
Atrodo, kad režisierius taip bijo jam, spėju, jau gerokai įkyrėjusio publikos juoko, kad visais įmanomais būdais vengia bent kiek gyvesnių, originalesnių sprendimų.
