Plačiau norisi pakalbėti apie dvi „Atviros erdvės“ projekto premjeras – dramos spektaklį „20 sezonų“ ir pirmąjį Lietuvos teatro scenoje klounados spektaklį „Klai da“. Kažin, ar Indrė Lencevičiūtė kūrė „Klai dą“ siekdama laužyti stereotipus, tačiau pavykęs spektaklis natūraliai tai daro.
Mes, lietuviai, nepaisydami istorijos pamokų, nepaisydami dar skaudančių patirčių, nenorime jų nei tinkamai įvardyti, nei apmąstyti, analizuoti, diskutuoti ir daryti išvadų.
„Karalienės Luizės“ premjeros metu buvo galima justi, kaip žiūrovai gaudo kiekvieną užuominą apie Klaipėdą, kiekvieną anuos ir šiuos laikus jungiantį ženklą.
Turime kažką panašaus į dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ pasirodymą: išoriniai požymiai lyg ir tie, bet nei forma, nei turinys negali būti laikomi tradiciniais ar originaliais.
Krzysztofo Pastoro vadovaujama Lietuvos baleto trupė tampa eksperimentų aikštele. Galime manyti, jog investuojame į jaunųjų Europos choreografų kūrybinius ieškojimus.
Du vienodi paltai, dvi iki maksimumo išsiplėtusios aklosios dėmės ir neskubri savianalizė. Jos pabaigoje – išsinėrimas iš odos, kuriam limpa apibūdinimas „kaip naujai gimęs“.
Teatre į vieno iš bendradarbių sąmojų-užuojautą, kad jį „fotografas“ vis persekioja, Vaitkus ramiu ir kiek pašaipiu atodūsiu pakartoja „persekioja“, nė kiek to nesureikšmindamas.
Darsyk paaiškėja, kad etiudai, etiudai ir dar kartą etiudai yra teatro pagrindas, Nekrošiaus formos pagrindas. Elementarieji etiudai. Bet šitas režisieriaus elementorius turi teatrinės enciklopedijos jėgą, svorį, tankį.
Į šokio spektaklį keliavau ne viena, o su penkių mėnesių šokio kritiku. Šis visas keturiasdešimt minučių išbuvo nė necyptelėdamas, išpūstomis akimis ir visada į veiksmą nukreipta galva.
