Jau buvau pamiršusi, ką reiškia žiūrėti spektaklį be privalomai įbrukto informacinio bagažo. Lieka daug erdvės svarstymams, spėlionėms, nuojautoms.

„Kodėl gi nepristačius tos visų mėgiamos ir chrestomatinės dramos?“. Iš tiesų, kodėl? Yra proga, yra teatras, yra aktoriai, yra scena, yra sena gera pjesė, esu Aš, ko gi daugiau reikia?

Studentų lėlininkų iš Prancūzijos kuklių gastrolių Vilniaus „Lėlės“ teatre vertė iš tiesų didesnė, nei jos nuskambėjo.

Šis jau dvyliktas choreografo Vyčio Jankausko spektaklis kalba apie žmogų, jo būtį, pasaulėžiūrą ir pasirinkimus. Tai kas gi verčia slėptis fantazijų pasaulyje? Kas sukelia realaus pasaulio neigimą?

Imtis kurti kartu antrą kartą neturėjo būti taip nedrąsu, rizikinga, kaip nutinka pradedantiesiems. Net peršasi mintis, kad būtent taip ir reikia užsiimti kolektyvine kūryba – kai menininkai jau turi patirties, skonį ir požiūrį.

Būti, dalyvauti pratinasi ir publika, kuri nuščiuvusi stebi, kaip gimsta spektaklis ne tik iš teksto, bet ir iš aplinkos garsų, nuogo aktorės peties, kaimynės kvepalų kvapo, iš kūno virpulio.

Trupė „Stage Strangers“, po pirmojo savo kūrinio „Contemporary?“ neišsiskirsčiusi ir netgi pasipildžiusi Dominyku Vaitiekūnu, velkasi tris kostiumus ir vieną vakarinę suknelę, kad sušoktų vestuvinę įtampą, pavadintą „Užsėdimu“.

Plačiau norisi pakalbėti apie dvi „Atviros erdvės“ projekto premjeras – dramos spektaklį „20 sezonų“ ir pirmąjį Lietuvos teatro scenoje klounados spektaklį „Klai da“. Kažin, ar Indrė Lencevičiūtė kūrė „Klai dą“ siekdama laužyti stereotipus, tačiau pavykęs spektaklis natūraliai tai daro.