Dantė Alighieri su Beatriče Portinari per visą gyvenimą buvo susitikęs vos kelis kartus: pirmas buvo, kai jam buvo devyneri, jai - aštuoneri, antras - po devynerių metų. Nuo šio susitikimo, kuris scenoje vyksta bažnyčioje su ant kėdės nelyg ant altoriaus degančiomis žvakėmis, Eimuntas Nekrošius ir pradeda kelionę po kūrėjo ir jo publikos pragaro ratus.
Pradžioj - tyla. Skirta aktoriams ir žiūrovams apsiprasti su beveik tuščia scena, tik viename kampe - didžiulis rutulys - sfera, lyg atskridusi iš Vytauto Kalinausko grafikos lakštų, dar vienas amžiais kybantis virš Nekrošiaus herojų grėsmės kardas, drauge užtikrinantis pasaulio pastovumą. Kitame - siena su skulptūriškomis draperijomis, senojo meno aidas. Iš viršaus leidžiasi spiralė - Pragaro modelis, Rolandas Kazlas ją atkabina nuo troselio ir šį sviedžia atgal į viršų - pasiimkit! Čia teatras atviras, už kulisų nieko nėra (finale paaiškės - yra, ir tai, matyt, bus Rojus), pagal komandą pianistas ima groti stipriau, o mergina - per mikrofoną skaityti Dantės tercinas pramaišiui itališkai ir lietuviškai. Viskas lengva, be įtampos, per atstumą, kurį suteikia - Nekrošiui tai visai nebūdinga - medijuotas balsas. O išėjusi mergina (ji ir bus Beatričė) paukščio (grifo?) eisena ir klyksmu bando pažadinti Dantę. Kuris iš tiesų yra paklydęs ne miške, o tarp daugelio iš popieriaus iškirptų Beatričės profilių (ilgainiui paaiškės - tarp daugelio kitų beatričių ir džemų, politikų, partijų ir klero, mantujų ir florencijų). Atsainokus pirmuosius žingsnius į Dantės pasaulį išduoda ir Rolando Kazlo deklamacija - ji tikrai ne melodinga, trieiliai sklandžiai negula į rimą, o sakomi kiek buitiškai ir kasdieniškai, taip, kaip dera prie jo tvirto žirgliojimo po scenos pievas. Ir jei Dantės poetinis pasiklydimas paprastai alegoriškai traktuojamas kaip dvasinis pasimetimas, kelionė - kaip savęs pažinimo ir nuodėmių išpažinimo procesas, tai čia ta „gyvenimo pusė kelio" yra veikiau metų, o ne dvasios būsenos konstatacija. Su atsiradusiu Vergilijumi (Vaidas Vilius) pasimatuojama, kieno Achilo sausgyslės stipresnės (neabejotinai atletiškai erdvę valdančio Kazlo!), užsimetamas Dantės garbinamo poeto plaukas ant savo rūbo (juk reikia prilygti Antikai!) ir jau tada, sėdint vienas prieš kitą, kaip su Mefistofeliu pasirašomas paktas. Pirmyn į pragarmes!
Žinant Nekrošių nuo jo kone pirmųjų darbų ir nujaučiant jo polinkius temoms, galima buvo drąsiai lažintis, kad iš Dantės „Komedijos" jis tikrai nesirinks itališkųjų poeto laikų politinių realijų, jo sąskaitų suvedimo su priešininkais, kuriuos poetas nutrenkia į įvairius Pragaro ratus ir griovius; galima buvo nuspėti, kad Nekrošius nesiims ir aibės itališkų vardų ir smulkių istorijėlių, gal dar ką reiškusių paties poeto laikais, bet jau ne dabarties Italijoje, nekalbant apie Lietuvą. Galima buvo drąsiai kirsti iš bet ko - ir bet ką pralošti.
Esminė Nekrošiaus kūrybos linija išlieka - vargšo skurstančio Pirosmanio, kitų pešiojamo Gogolio, Donelaičio kūrybos interpretavimo, „sugrojimo": tai Kūrėjo likimas ir jam skirti išbandymai gyvenime ir po mirties. Šįkart - tai bandymas šlove. Ką reiškia būti dėmesio centre ir nuolatos, net Pragare, dalinti autografus. Mėginti prilygti kitiems, matuotis su didžiaisiais ir siekti užlipti ant kitų jau nusėdėtų sostų - prieš tave visada kažkas jau bus sėdėjęs. Nekrošiui tai visada ir autotema, o čia ypač ryški, kaip vieno poeto gretinimasis prie kitų: ką reiškia - statyti Dantę (Goethę, Shakespeare'ą) ir teatru bandyti prilygti literatūrai? Kaip elgtis, kai šalia išsirikiavę aibės matytų ir neregėtų interpretatorių - ir į kurį Pragaro ratą visi jie bus nutrenkti? Greta tikėjimą paniekinusių ar iš jo turtus susikrovusių? Apgavikų ar neatsispyrusių kūrybos geiduliams ir masinančiai šlovei, vadinasi, ir puikybei? Gal todėl vardo svoris ir savotiška baimė prieš jį verčia elgtis tarsi atsainiai ir imamasi žaisti studentiškus etiudus, keičiančius vienas kitą nenutrūkstamomis grandinėmis?
Pragaro ratai yra tos pačios lentynos, stalčiukai, į kuriuos kaišiojame klasikus: štai šlovės kaina, apdovanojimai klijuojamomis etiketėmis. Dantė dalina autografus, lipdukus, kuriais pažymimi ir knygos puslapiai, ir žmonės. Daugiausia teks Beatričei (tiek epitetų!), bet nebus pašykštėta ir dvasininkams ar žydams: šiems - kaip bausmė ne tik už praeitį (nukryžiavo Kristų), bet ir ateities ženklas, kai ant atlapų klijuojami geltoni lapeliai. Pats Dantė savo „Komediją" rašė kaip baudžiamąjį kodeksą, kur už nuodėmę - atitinkama ir bausmė.
Šlovė, puikybė nusipelno ironijos, ir režisierius tai perkelia net į teatro prieangius: Rolandui Kazlui užrišama juostelė, kad bent prispausta nosimi prilygtų Dantės profiliui (tarsi netyčinis autokomentaras: kai intensyviai keičiamasi laiškais, kai šie byra iš dangaus ar ten keliauja - tai, o kartais ir paties aktoriaus intonacijos labiau primena Vlado Šimkaus pasaulį Rolando Kazlo spektaklyje „Geležis ir sidabras"). „Sėdėjau švento Petro soste daugiau kaip mėnesį", - sako Popiežius, besiropščiantis ant sosto - augančios stirtos kėdžių su tiaros formos atkaltėmis: gera matyti aktorių Remigijų Vilkaitį savo vietoj. O svarbiausias Pragaro struktūros atstovas - ratus brėžiantis aktorius Audronis Rūkas - pažymėtas tiesiog matematine formule, beje, atėjusia iš Dantės skaičiavimų - 2πR, apskritimo ilgis.
Vis dėlto universalios temos čia užleidžia erdvę Dantės privačioms sąskaitoms (santykiai su mirusiais draugais ir varžovais, paskirų istorijų prisiminimai). Nemenka spektaklio dalis apskritai skirta itališkam įvaizdžiui: į sceną išnešama mažytė Florencija su savo pontevekijais, ufičiais, delfiorėmis ir sustatoma kaip muziejuje už barjerų (koks ir yra tas „užkonservuotas" miestas šalia kitų Italijoje). Po sceną lyg po gatves siuva kleras - bažnyčios turtų vagys ir popiežiai, kardinolai ir vyskupai. Personažai skuba pagal taperišką pianino ritmą, lyg būtų pabėgę iš nebyliojo kino kadrų. Italija futbolo, Italija operinė. Pats spektaklis turės patikti italų publikai ir koprodiuseriams - jis savo erdvės ir laiko mastu yra operinis.
 |
| Italijos žaidimai. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Galbūt spektaklio akcentai kol kas neišlyginti, bet visgi nemažos dalies poemos epizodų atranka ir seka regisi per laisva, tarsi vaidinantiems LMTA studentams bakalaurams (!) patiems būtų patikėta rinktis scenas ir improvizuoti jų temomis, pamirštant dramaturgiją ir proporcijas. Kai kas juokinga, kai kur nepašykštima pokštų ir abejotino šmaikštumo triukų (Popiežius angliškai sudainuos „Tebūnie" - „Let It Be", kitas ims parodijuoti operą). Pasiuntinio - tarpininko tarp pasaulių, tarp scenos ir salės, tarp Dantės laiko ir šios dienos - komentarai primena Gintaro Varno „Šekspyriados" principą, bet aiškindami epizodus ar prasmes, savo tiesmukumu jie iššoka iš stiliaus. Tokių vietų nemaža, ir visos jos, nesiūlančios gilesnės prasmės, kelia abejonių dėl vertės ir spektaklio laiko.
O kartais yra tiesiog gražu - kaip ausinės, nusileidžiančios į Skaistyklą (modernesnis mirusiųjų pašto variantas, ryšys su paliktu pasauliu ar dangaus sferomis?). Tačiau sceniniai vaizdiniai čia nebėra kadaise buvęs ryškiausias ženklas ant Nekrošiaus sceninės poezijos rūbo - žodžio ir erdves sprogdinančios metaforos, plečiančios vaizduotę ir gyvenimo suvokimą; čia žodžiai tiesiog verčiami į judesio kalbą, į savotišką „kurčnebylių" teatrą. Yra tik žodis ir jo iliustravimas, dažnai tiesioginiu judesiu: „viršun" - ir ranka aukštyn, atverčiama knyga - ir sakoma „griovys". Žydus lydės trafaretinė smuiko melodija, musulmonus - rytietiška giesmė. O daug kas lieka uždara scenos erdvėje ir sunkiai pažinu - ar tam tikrai nereikia jokių riboženklių? Klausimas, kiek, neatspėdamas (ne nenuspėdamas!) prasmės, kai scenoje skambantis tekstas nesiūlo net jos dalies ar konteksto, įvaizdžio ar ženklo, gali dalyvauti šiame žaidime, ir kada jau pasijunti iš jo išmestas? Šiuo aspektu Nekrošius jau kuris laikas radikalėja, jis, kaip 7-ojo dešimtmečio avangardistas, neparūpina publikai postmodernaus vaizdo, kur vienas gali gliaudyti prasmes, o kitas - tiesiog grožėtis scenovaizdžiu, muzika ar kitaip dalyvauti. Čia dažnai kyla pavojus būti visiškai „atjungtam nuo ausinių" ir būti drauge tiek, kiek leidžia-nori tavo fantazija. Atsiduodi tarsi Dantė Beatričei - bežodei mūzai, nebyliai vaizduotei. Atsidavimo sąlyga viena - mylėti.
Nekrošius puikiai žino, kad spektaklį padaro finalas, ir jų pateikia keletą. Pirmas - kūrėjo ir šlovės linijos apibendrinamos himnu Italijai, jos nusikaltėliams, niekšams, kuriuos Dantė vis dėlto myli: Italija, virtusi mergina (Marija Petravičiūtė), pati muša Dantę, o šis rėžia pamokymus jos gyventojams kaip Donelaitis būrams. Čia tonas keičiasi, skamba akivaizdi satyra. Bet ji - nepikta, o priešingai - tariama iš meilės, suvokiant, kad be itališkų būrų ir jų kivirčų Dantė negali, kad tai - jo gyvenimo variklis; tai - prisipažinimas meilėje savo gimtinei, toks pat kaip „Fellinio Roma", kaip italų neorealistų filmai.
Antras finalas - dar vienas susitikimas su Beatriče, bet jau dausose, Skaistykloje. Kai abu bando susijungti, stovėdami priešinguose Florencijos Senojo tilto krantuose. Rojus, nors Beatričė rodo į viršų, iš tiesų yra čia, scenoje, užsimenančioje apie 7-ojo dešimtmečio kambarį su veidrodžiu ir permestu raudonu rūbu, net su kiek buitiškais Beatričės priekaištais, kam jis ją paliko. Šis teisinasi, kad „pasaulio šio tuštybė [...] į blogio taką pastūmėjo, Kai mielo jūsų veido netekau".
Ir trečias finalas - operinė pasaulio tuštybės apoteozė. Sfera prasiveria, atskleidžia ir taip buvusį aiškų liepsnomis pulsuojantį vidų (ir scenografo Mariaus Nekrošiaus sukurta abstrakti slaptinga grėsmė dingsta), o ant jos sienų užklijuojamas dar vienas lipdukas, apsimetinėjančio pasaulio kaukė. Čia Nekrošius ir sustoja, tai neveda į Rojų, nes poemos Dantė išpažįsta-pripažįsta savo kaltes, tada jas nusiplauna užmaršties Letoje ir po to jau keliauja prie Eunojės, kurios vanduo grąžina pasitikėjimą, nes prisimeni savo paties sukurtą gėrį ir esi pasirengęs kilti į žvaigždes. Dantės kūrėjo kelias - nuodėmės, „atgailos vėlokos" ir atleidimo, klaidžiojant po savojo miško tankmes. Tokio atpirkimo-prisipažinimo Nekrošiaus spektaklyje nėra. Čia kalta lieka pasaulio tuštybė, bet ne tu pats. Todėl Rojus nesukurtas, jo šviesa į mus atsklinda iš kulisų.
Jis buvo pastatytas anksčiau: „Toks turbūt galėjo būti Rojus", rašė Vlada Kalpokaitė apie 2003 m. spektaklį „Pradžia. K.Donelaitis. Metai" (Kultūros barai, 2003 m. Nr.5). Rojus buvo nuoširdus - kiek teatre įmanoma - ir tikras buvimas, žaidimas ir suvokimas, kad Čia visada yra ir bus, pasaulio atradimas be kaltinimų. Tai - vaikystės pasaulis, kai dar nesiskleidė nei kaltės, nei artėjo gyvenimas prie savosios pusės. Bet svarbiausia - tai buvo savas, autentiškas ir laisvas žingsnis iš literatūros į scenos pasaulį, erdvę ir laiką, kurie paklūsta juos kuriančiojo dėsniams. Šiandien raištis, kumpinantis nosį, išduoda prisirišimą prie literatūros, ir nors tai - lengva ironija, nors yra juntama tarsi-laisvė, iš tiesų per visą spektaklį girdisi nuoširdus Nekrošius prisipažinimas, kad literatūra jam yra pirmapradė ir aukštesnė. O teatras - tik viena jos pasaulio versijų, bet - antra. Įstrigusi kažkuriame Žodžio atkartojimo rate.
