„Vocekas“, net ir praėjus beveik šimtmečiui nuo premjeros, išlieka vienu skaudžiausių, sąžiningiausių ir tiesmukiškiausių žmogaus gyvenimo komentarų“, - taip apie vieną svarbiausių XX a. operos meno kūrinių, Albano Bergo „Voceką“ („Wozzeck“), kalbėjo škotų režisierius seras Davidas McVicaras. Būtent šio žymaus režisieriaus (kurio kūrybinėje biografijoje - bendradarbiavimas su Anglijos Karališkąja opera, Metropoliteno opera, žymiuoju Glyndebourne'o festivaliu ir daugeliu kitų) Čikagos lyrinėje operoje pastatytas „Vocekas“ šių metų kovo 29 d. atkeliavo ir į Suomijos nacionalinę operą (operos perkėlimu rūpinosi Danielis Ellis).
„Vocekas“ neretai pavadinamas pačia žiauriausia standartinio repertuaro opera. Galbūt nesuvokiamas šios istorijos žiaurumas ir tragizmas it koks virusas iškart ir „užkrėtė“ Bergą imtis kurti šia tema. 1836-1837 m. „Voceką“ rašęs George'as Büchneris pjesės, kuri rėmėsi tikrais įvykiais, taip ir nespėjo pabaigti, paliko tik fragmentus be aiškios eilės tvarkos. Ilgai derinus teatrinės „Voceko“ premjeros datą, scenoje kūrinys atsidūrė tik 1913 metais. Tąkart šią premjerą stebėjęs Bergas iškart nusprendė, jog kūrinys privalo virsti opera. Jos premjera įvyko 1925 m. ir, didelei kompozitoriaus, siekusio publiką „šokiruoti ultramodernia muzikine kalba“, nuostabai, iškart buvo pripažintas žiūrovų.
Voceko istorija kaskart primena, kokią nepataisomą žalą žmogui gali padaryti visuomenės piktavališkumas ar abejingumas. Kaip atsisakymas pastebėti ir atjausti kito skausmą, paverčiant jį patyčių objektu, atskaitos tašku savajai galiai įrodyti, tampa greitkeliu į tragediją. Šie klausimai aktualumo nepraranda, o galbūt yra net dar opesni ir mūsų dienomis. Beje, puikią šio kūrinio reaktualizaciją galėjome stebėti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kuriame praėjusiais metais Büchnerio kūrinio interpretaciją pristatė jaunas režisierius Antanas Obcarskas. Spektaklyje istorija buvo traktuojama ieškant (ir taikliai suradus) paralelių su „Germanwings“ aviakatastrofa.
McVicaro operos pastatymas yra ištikimas originaliai istorijai, netgi epochai, realizmui. Vaizduojama mažo miestelio ir neturtingų jo gyventojų nūdiena, jai priešinama militaristinė aplinka it savotiška „geresnioji“ visuomenės dalis. Tai radikaliai kitoks žvilgsnis į operos medžiagą nei, tarkim, neseniai LNOBT parodytoje Roberto Wilsono „Turandot“, kurioje bet koks realizmas tiesiog boikotuojamas. Tiesą sakant, po pastarojo pastatymo magijos - žaidimo „aukščiausioje režisūros lygoje“ - į kitus veikalus labai sunku nežiūrėti skeptiškai, vis ieškant kažko bent jau artimo savo kokybe. O McVicaro „Vocekas“ rodėsi neturįs didesnių režisūrinių ambicijų, pastangų ieškoti paralelinės istorijos, kurti papildomo turinio, tad jo aktualumą lėmė tik originalus Büchnerio-Bergo kūrinio reikšmingumas ir nepavaldumas laikui.
Vis dėlto režisierių galima pagirti už gana taikliai pagautą operos atmosferą, kurią įprasmino groteskiški charakteriai, ekspresionistinis scenovaizdis (kad ir nešvarios užuolaidos, tarsi simbolizuojančios vidinius visuomenės puvėsius). Tiesa, nors daugelis operos veikėjų, kaip Kapitonas, Marija ar Daktaras, išties labai įtaigūs, pagrindinis, Vocekas, deja, lieka jų visų šešėlyje. Kita vertus, į tai galima žvelgti kaip į tam tikrą niuansą, atspindį herojaus būties pilkumo, egzistuojančio pačiame kūrinyje, įreikšminimą. Režisierius taip pat pasirinko gana tikėtą, bet vis dėlto simbolišką operos pabaigą, parodydamas mažojo Voceko sūnaus, iš miestelio vaikų išgirdusio apie motinos mirtį, pasirinkimą, o gal lemtį vargti tą patį vargą kaip ir tėvas. Tai tarsi skaudus lemties neišvengiamybės (o gal ir sąmoningų pasirinkimų?) rato įprasminimas.
Taigi nors „Voceko“ režisūra nesužavėjo, dainininkams bei orkestrui priekaištų beveik neturiu. Operoje dainavo stiprūs, techniški, stilių puikiai perpratę solistai, o grojo lankstus, ekspresionistinę muziką pagauliai atlikęs orkestras. Jam vadovauti, be kita ko, patikėta Suomijos radijo simfoninio orkestro vyriausiajam dirigentui Hannu Lintu. Batutos meistras geriau žinomas kaip puikus simfoninės muzikos interpretuotojas, tačiau nelengva Bergo partitūra jam pasidavė be didesnių problemų. Žavėjo tiek vidinis orkestro organiškumas, tiek koordinuotas santykis su dainininkais. Dirigentui pavyko išlaikyti nuolatinį orkestro intensyvumą, aukščiausią įtampą, kartu neleidžiant nė sekundei užgožti tikrųjų vakaro žvaigždžių - dainininkų.
Įdomaus tembro ir neeilinio sceninio žavesio tenoras Hubertas Francis puikiai sudainavo ir suvaidino groteskiškąjį Kapitoną. Aštrokas balso tembras, suderintas su agresyvia, kampuota scenine motorika, kūrė įtaigų charakterį. Sodrus buvo Marijos vaidmuo - jį atliko Helena Juntunen. Dainininkė puikiai perteikė charakterio dviprasmiškumą: nepriteklių kenčiančios nelaimingos motinos, tačiau ir meilės ištroškusios, neištikimos sūnaus tėvui meilužės. Kitaip nei kai kurių sopranų, Juntunen diapazonas labai lygus, todėl tiek diapazono, tiek emocinės amplitudės prasme plati Marijos partija jai netapo rimtesniu iššūkiu, o ir nepaprastai tiko. Voceką dainavo baritonas Olafuras Sigurdarsonas. Kaip jau minėjau anksčiau, šio charakterio ryškumo pasigedau, tačiau prie vokalinės technikos prikibti būtų sunku.
„Muzika vis dar „sudėtinga“, sprechgesang - vis dar egzotiška, istorija - vis dar ypatingai paliečia“, - apie „Voceką“ rašė suomių kritikai. Jų rakursas taiklus - „Vocekas“ ir šiandien dar nėra lengvai suvokiamas, ką parodė ir nesausakimša operos salė. O reziumuojant, Suomijos nacionalinėje operoje parodytas „Vocekas“ - gana tradicinis žvilgsnis į skausmingą istoriją, tiesa, paženklintas aukšta atlikimo kokybe ir primenantis apie neblėstantį Büchnerio sukurtos istorijos aktualumą bei laikui nepavaldžią Bergo muziką.
