Ko labiausiai galima buvo tikėtis iš Gintaro Varno režisuotos prancūzų poeto Guillaume”o Apollinaire”o siurrealistinės pjesės „Teiresijo krūtys”, pastatytos „Lėlės” teatre? Kad tai bus meniškai apie meną ir menininkus, ir suprantama tik išrinktiesiems. Ko mažiausiai galima buvo tikėtis? Kad Gintaras Varnas, rikiuodamas scenoje Julijos Skuratovos sukurtas lėles, ims politikuoti. Ir griežtai, nors labiau sąmojingai. Be to, suprantamai ir dar smagiu šokio ritmu pagal Vidmanto Bartulio muziką. „Teiresijo krūtų” vaidinimas tapo traukos vieta, ginčų objektu. Skoningai padarytas socialinių, politinių, estetinių motyvų spektaklis Lietuvos lėlių teatre - unikalus dalykas.
Daugiau nei prieš du dešimtmečius žmonės veržėsi į Gintaro Varno, tada dar studento, „Šėpos” teatrą juoktis iš to, kaip scenoje interpretuojamos griūvančios Sovietų Sąjungos ir atgimstančios Lietuvos politinės aktualijos. „Lėlės” teatre per „Teiresijo krūtis” padvelkė atgimstančiu „Šėpos” teatru. Tačiau tai ne grįžimas prie to, kas kadaise pavyko. Pagaliau ir pats režisierius seniai nebėra pradedantis bebaimis režisūros padūkėlis. Bebaimis, bet meistras. Estetas ir meno eruditas. Gintaras Varnas per tuos du dešimtmečius pripratino savo publiką prie precizikos, grožio, pasišventimo. Prie retai statomos rinktinės dramaturgijos. Prie skausmingo dalykų suvokimo. Retai ir sutramdytai prasiskverbdavo režisieriaus humoro jausmas. O gal lėlių teatro ypatybės jį provokuoja atvirai žaisti, dūkti, šaipytis? Juk vienas sąmojingiausių Gintaro Varno spektaklių sukurtas būtent „Lėlėje” su Julija Skuratova - tai Claudio Monteverdi madrigalinės operos.
„Teiresijo krūtys” sugrąžino pokštaujantį Gintaro Varno ir Julijos Skuratovos duetą. Linksmai ir kūrybingai - apie rimtus ir svarbius dalykus. Didžiulė Salvadoro Dali galva su lėtai užsimerkiančiomis akimis, išraiškingai ir tiksliai judančia burna - tarsi atskira planeta, aplink kurią it palydovai buriasi kiti modernistai. Ir ši planeta taria: „Dali pamišęs? Geriau sakykite, kad didžioji dauguma žmonių yra tokie kaip jūs, o ne tokie kaip aš. Aš ne pamišėlis. Aš - MENININKAS” (Dali monologai patikėti Dovydui Stončiui). Panašiai yra pareiškęs ir „Nusiaubtos šalies” Merlinas: „Aš menininkas, ir man tai svarbu”.
Gintarui Varnui neužteko vien Guillaume”o Apollinaire”o pjesės siužeto, sukurto prieš šimtą metų, tačiau labai šiuolaikiško. Vienas aktualus motyvas: moteris nenori būti vyro tarnaite, ji trokšta savarankiško gyvenimo. Kitas: ji keičia lytį ir išeina į pasaulį patirti nuotykių, o „ponas vyras” lieka namie ir sukuria būdą gimdyti vaikus „iš gamtos”.
Apollinare”as savo pjesę pavadino siurrealistine, o Gintaras Varnas, meno istorijos fanatikas, papildė poeto, prozaiko, meno kritiko kūrinį. Remdamasis tuo, kad Apollinaire”as savo straipsniais ir pačia asmenybe visokeriopai skatino naujus meninius judėjimus praeito šimtmečio pradžios Paryžiuje, režisierius į „Teiresijo krūtis” įrašė tų judėjimų manifestų ištraukas ir menininkų mintis. Šitaip spektaklis gavo progą pats panirti į meno istoriją, kad jo veikėjai iškiltų į sceną kaip anų judėjimų - siurrealizmo, futurizmo, dadaizmo, kubizmo, konstruktyvizmo ir t.t. - atšvaitų nešėjai. Ir vis dėlto „Teiresijo krūtys” - ne meno istorijos egzaminas, o gal tik postūmis tuo susidomėti. Galima susipažinti su spektaklio vaizdą įkvėpusiais modernistais pasiskaičius išsamią spektaklio programėlę-laikraštį. Bet ramiausiai galima žiūrėti „Teiresijo krūtis” nė neįtariant, kiek ir kieno kūrinių tapo dekoracijų ir lėlių detalėmis, drabužiais, vaizdiniais. Siurrealisto Salvadoro Dali Sofa-lūpos ir Telefonas su rageliu-omaru, spektaklio Būrėjos veidas - Dali paveikslas, dadaisto Marcelio Duchamp”o „Fontanas” - pisuaras, rusų konstruktyvisto Aleksandro Rodčenkos plakatas apie čiulptukus gali praplaukti pro žiūrovo akis tiesiog kaip menininkų vaizduotės šėlsmas.
Modernistai realiais fotografiniais veidais „Teiresijo krūtyse” veikia pakaitomis su siurrealiaisiais Terezos-Teiresijo ir „pono vyro” šeimos nuotykiais. Modernistų „kūnus” Julija Skuratova konstravo koliažo principu, vėlgi remdamasi kūrinių detalėmis. Pats Apollinaire”as irgi tapo personažu ir gavo vaidmenį - jis drauge su Teatro direktoriumi (Vainius Sodeika) pradeda spektaklį, žadėdamas „Laisvai išskleist modernų savo meną / Sujungti dalykus be ryšio kaip dažnai gyvenime” (pjesę vertė Akvilė Melkūnaitė, poetinius tekstus redagavo Kęstutis Navakas). Appolllinaire”as - tai lėlės galva ant aktoriaus rankos. O jo pjesės personažų lėlės - kaip tik tas laisvai išskleistas modernus menas, „sujungti dalykai” - modernistų kūrinių citatos, kurias galima tiesog publikos akivaizdoje išskaidyti ir sujungti kita tvarka - kaip kad Terezos tapsmo Teiresijum metu. Gal todėl ir vaidina tuos personažus ne vienas, o keletas aktorių. Terezą-Teiresijų - Indrė Liutkevičiūtė, Sigita Mikalauskaitė, Elzė Gudavičiūtė, Dainius Tarutis, o „poną vyrą” - Vainius Sodeika ir Imantas Precas.
Abi veikėjų kategorijos turi savo vaidinimo aukštus - visai kaip Šėpos teatre, kur matydavome Dangų, Žemę ir Pragarą. „Teiresijo krūtų” Dangus - Paryžius su menininkais ir ten užskridusiu Teiresijum. Spektaklio Žemė - Zanzibaras, kur kniaukia lašinių laukiantis feministės vyras. Feminisčių paradą, skanduojantį „Daugiau jokių vaikų daugiau jokių vaikų daugiau jokių vaikų. Laisvę moterims!” režisierius su scenografe vainikuoja realistinių vištų kudakavimu kažkur tarp Paryžiaus ir Zanzibaro.
Zanzibaras! Į ką jis panašus? Kodėl spektaklyje vis pasirodo Gedimino pilis su Trispalve?
Zanzibaro žinias skleidžia Kioskas (Sigita Mikalauskaitė). Pavyzdžiui: „Zanzibaro vakaras” praneša: šalyje krizė gilėja. Gelbėdama Zanzibarą, vyriausybė mokesčius menininkams padidino 5 kartus. „Būti ar nebūti?” Ministras pirmininkas šypsosi - tegul eina kept bandelių”. Į kažką tikrai panašu, ar ne?
Gintaro Varno ir Julijos Skuratovos spektaklyje ne tik daug klodų ir prasmių, bet ir nemažai akibrokštų, tiesiog kepštelėjimų ar net galingų spyrių realybei, kurioje gyvename. Danguje-Paryžiuje viešpatauja menininkai, o žemutiniame „Teiresijo krūtų” sluoksnyje snaudžia visas šalies ministrų kabinetas. Šalis ta Lietuva vadinas, kaip rašė ne prancūzų poetas. Gal spektaklio šaltas dušas to kabineto snaudalius pažadins?
„Mes nemiegam, mes negeriam, mes nerūkom, mes neuostom, mes nesibadom, mes sapnuojam”, - skamba Paryžiuje siurrealizmo ideologo André Bretono apibrėžimas. Visas spektaklis - kaip sapnas jame veikiantiems ir jį žiūrintiems. Dėl vaizdų grožio. Dėl neįtikėtinų siužeto posūkių. Dėl bandymo jungti, kas sunkiai jungiasi (modernistų šūkiai, Teiresijo šeimos reikalai, gimtosios tautiškos aktualijos). Dėl džiugaus jausmo, kad tavo akyse formuojasi tai, ko taip trūksta - kabaretas, kur ateiname pasijuokti iš to, nuo ko gyvenime taip smarkiai kankinamės.
Sapno tęsiniui labai trūksta tokio reiškinio, kokį buvo sumanęs spektaklio personažas Antoninas Artaud. Kaip tik nuo scenos jis skelbia Martyno Nedzinsko balsu: „Jei jus domina siurrealizmas, kviečiame atvykti į ką tik atidarytą SIURREALISTINIŲ TYRIMŲ BIURĄ, Grenelio gatvė 15, kasdien nuo 5.30 iki 7.30, išskyrus sekmadienius”.
Į Grenelio gatvę Paryžiuje mes nesiveržiame, bet jeigu pačiame teatre po „Teiresijo krūtų” vaidinimų veiktų „Siurrealistinių tyrimų biuras”, būtų visai malonu jame pasibūriuoti ir paplepėti, pasiginčyti, kas tame spektaklyje prie ko dera, kas limpa, o kas subyra ir kodėl taip traukia į jį eiti. Gal ir reto įspūdingumo lėles būtų proga apžiūrėti iš arti.
„Teiresijo krūtų” modernistų mintys
André Bretonas, prancūzų rašytojas, poetas, siurrealizmo teoretikas, siurrealistų grupės vadas ir ideologas: „Ateityje sapnas ir realybė - tos dvi skirtingos būsenos - susilies į kažkokią absoliučią realybę - į siurrealybę.Siurrealizmas - tai ne naujas išraiškos būdas, tai būdas totaliai išlaisvinti dvasią ir visa, kas į ją panašu”.
Maxas Ernstas, vokiečių dailininkas, poetas, vienas žymiausių dadaizmo ir siurrealizmo atstovų:
„Mes siūlome visuomenei savo iškilmingą perspėjimą. Jai nepavyks nuo mūsų pabėgti”.
Tristanas Tzara, rumunų kilmės poetas, eseistas, dadaizmo judėjimo kūrėjas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Prancūzijoje: „Jei turi rimtų idėjų apie gyvenimą, jei darai meninius atradimus ir jei staiga tavo galva ims sprogti juoku ir tu suvoksi, kad visos tavo idėjos nenaudingos ir kvailos, žinok, kad tai DADA pradeda su tavim kalbėtis”.
Marcelis Duchamp”as, prancūzų - amerikiečių menininkas, vienas įtakingiausių dadaizmo ir siurrealizmo menininkų, kurio įtaka juntama šiuolaikinių menininkų darbuose: „Menas vertas daugiau nei dešrelės, daugiau nei moterys, daugiau nei bet kas”.
