Žanrų kokteilis su telenovelės prieskoniu

Laura Šimkutė 2021-11-02 7md.lt, 2021-10-22
Scena iš spektaklio „Odisėja“, rež. Žilvinas Beniušis. D. Tykumos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Odisėja“, rež. Žilvinas Beniušis. D. Tykumos nuotrauka

aA

Būdavo, prieš gerą dešimtmetį per televiziją rodydavo penktadienio vakaro filmą - pasitaikydavo kaip kada, bet dažniausiai kas nors lengvo ir leidžiančio pasijuokti. Žinoma, turinys nebūdavo gilus, bet ieškodamas gylio juk ir nesijungi tokios programos. Žinai, kas laukia ir ko tikėtis. Čia trumpas interliudas.

Daug juoko pažadėjo ir Šiuolaikinės intelektualios klounados teatras, sukvietęs publiką į negirdėto žanro spektaklį - klounados vesterną, o interpretuoti ėmėsi Homero „Odisėją“. Iš pirmo žvilgsnio toks kokteilis atrodo mažų mažiausiai kakofonija, bet gal tai ir nebloga įžanga, kad žiūrovas būtų nusiteikęs - pamiksuota čia bus taip, jog galų gale ir ta „Odisėja“ liks tik tarp kitko.

Žilvino Beniušio režisuotas spektaklis prasideda iš karto laužant teatrines sienas - kūrėjai supažindina kiekvienas su savo vaidmeniu ir reveransiškai prisistato. Svarbu pabrėžti, kad pirmiausia jie pristato save kaip asmenybę ir tik tada - kokį vaidmenį atliks. Iš karto susikuria laisva atmosfera, nes ir tie prisistatymai, žinoma, komiški ir hiperbolizuoti. Netrūksta ir saviironijos - ir sau patiems, ir pačiai prisistatymų kultūrai, kai absurdiškai atkartojama neretai pasitaikanti „pasiklydimo vertime“ situacija. Ir tik tiems, kurie asmeniškai pažįsta veikėjus, lemta žinoti, kiek jie pasakė tiesos, o kiek prigalvojo dalykų dėl efekto. Įtariu, kad vis dėlto viskas ten tiesa - nuo visų reklamų ir buvimo auksiniu žmogumi gatvėje. Kad Domantas Starkauskas groja populiarioje grupėje, klausimų nekyla.

Sceniniai sprendimai vesterninėje „Odisėjoje“ - irgi atitinkami. Prabangos ar ko nors panašaus pamatyti nepavyks: vyrauja tik įvairios dėžės, tampančios tuo, ko konkrečiu momentu reikia. Reikės rampos - bus, reikės sienos - irgi bus, reikės namo - kodėl gi ne, bus. O prabangos ar sudėtingų scenografijos sprendimų ir nereikia, nes didžiausias dėmesys ir turi nukrypti į aktorius bei tai, ką jie veikia. O jie daugiausia užsiima fizine komedija - jausmas panašus lyg žiūrint „Kito kampo“ etiudus, tik čia jau ne improvizacija vietoje, o surepetuota medžiaga. Improvizacijos bus nebent tiek, kiek publika leisis ir duos žinoti, kad nori kažko konkretaus, - vis dėlto bendravimo, kad ir netiesioginio, tarp atlikėjų ir žiūrinčiųjų čia nemažai. Ir jei jau įgarsintų juokelių turinys dažnai laviruos paviršiumi, tai bent fizinė komedija užtikrintai kels juoką - čia jau nuo Charlie Chaplino laikų išlikę dalykai. Komiškumo kūrėjai ieško visur, tam pasitarnauja net ir paprasčiausias ūgio skirtumas (jis paverčiamas ir tam tikra siužeto linija) - ne veltui Starkauskas ir Karolis Norvilas vis sustoja vienas šalia kito.

Turbūt kyla klausimas - kur čia vesternas, o kur „Odisėja“? Atsakymas ganėtinai paprastas - „Odisėja“ čia siužetinės linijos įkvėpimas, nes stebime, kaip Aurelijaus Pociaus vaidinamas Odisėjas bando sugrįžti pas mylimąją, Julijos Korpačiovos Penelopę, namo, į Itakę, ir susiduria su įvairiausiomis kliūtimis. O jau pačios kliūtys ir jų vyksmas - labiau vesternas, panašu, įkvėptas „spagečių vesterno“ „Geras, blogas ir bjaurus“ („The Good, the Bad and the Ugly“, rež. Sergio Leone, 1966). Gerųjų komandos susidūrimai su Džiugo Gvozdinsko vaidinamu Kiklopu atrodo kaip hiperbolizuotos vesterno ištraukos. Kaubojiški kostiumai, susišaudymai, slėpynės, gaudynės, kinui būdingi mirties „užvaidinimai“ ir kone prisikėlimai iš mirusiųjų, greitas tempas, būtini išsikalbėjimai prieš susišaudant, pasidemonstravimai, kuris gražesnis, aukštesnis ar dar kitoks, - viskas čia iš kino klasikos, tik pritaikyta scenai. O pats Gvozdinsko Kiklopas - didžiausias kaubojus, tik, atrodo, netyčia išėjęs ne iš vesterno, bet iš telenovelės.

Nemaža dalis humoro „Odisėjoje“ laviruoja ties paviršine riba - juokiamasi iš veikėjų vardų, kurie tyčia perdirbti (kaip kad Pimpalas, kurį reikia tarti tvirtagališkai kirčiuojant pirmąjį balsį „a“, ar Eurilochas), iš nepasotinamos vyrišku balsu riaumojančios Kalipsės, vyriškumo atėmimo atėmus ir „kiaušus“ bei panašiai. c

Ir jei galvotume tik apie juoko potencialą, manau, šiek tiek pašlifavus, šio žanro „Odisėja“ turi neblogas galimybes, o premjeros vakarą dar vietomis „lūžo“ vaidmenys - dėl per didelio flirtavimo su publika - ir buvo justi tam tikras neužtikrintumas.

7md.lt

recenzijos
  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.

  • Vienišieji vakarai Vakaruose

    Artiomo Rybakovo spektaklis vadinasi „Vienišieji vakarai“ – ir sunku suprasti, ar Vakarų „V“ pamesta verčiant pjesę, ar jos sąmoningai atsisakyta statant spektaklį. Nes tai keičia pačią pjesės traktuotę.

  • Šokiai po skara

    Apie „Žemaitės N. 18(0)“ tikslinę auditoriją ir žanrą nelengva atsakyti, bet tolesnis šio kūrinio gyvavimas turėtų padėti ir pačiai choreografei toliau gryninti savo meninį braižą šiuolaikinės pasakojamosios choreografijos srityje.