Profesionalus teatras Lietuvoje nedažnai išeina į lauką. Ryškiausias pavyzdys vis dar, regis, yra Vegos Vaičiūnaitės „Miraklis“ su spektakliais Vilniuje apleistame name Šv. Stepono gatvėje, Vilnelėje, bažnyčioje, eisenomis senamiesčiu. Po jo vis kas nors sugalvoja eiti į gatvę, bet ne taip aktyviai, akivaizdžiai ir sistemingai. Vis dėlto, nuolat atsiranda besiimančių nuveikti ką nors lauke. Benas Šarka kai kuriuos savo darbus rodydavo ne teatre, Kauno pilyje galima pamatyti kasmetinius spektaklius skirtus liepos 6-ajai, Kultūros naktis (iš pradžių vadinta „Tebūnie naktis“) Vilniaus gatvėse ir parkuose pristato įvairių teatro, cirko ir šokio pasirodymų. Festivaliui „Sirenos“ į Vilnių atsivežus Rimini Protokoll, prie „Remote Vilnius“ spektaklio-ekskursijos prisijungė ir visai kitokio turinio, bet panašios formos, klaipėdietiškas variantas „Keliaujančios bažnyčios“. Klaipėdoje teatriniais renginiais viešose vietose užsiima ir Klaipėdos jaunimo teatras, ne tik rodęs savo muzikinius darbus viešose erdvėse, bet ir 2016 m. pavasarį rengtą ketvirtąjį festivalį „Jauno teatro dienos“ iškraustęs iš Kultūros fabriko ir Klaipėdos universiteto mokomojo teatro scenų į miesto erdves.
Prie šios kompanijos vasaros viduryje kiek netikėtai prisijungė ir Klaipėdos lėlių teatras, miesto skulptūrų parke parodęs premjerą „Ieškoma: teisybė“. Spektaklį pagal Charles'o Perrault užrašytą pasaką „Nykščiukas“ režisavo iš Prancūzijos atvykusi jauna lėlininkė Vera Razanova. Vyksmas prasideda, susirinkusiems žiūrovams išdalinus baltas kepuraites. Užsimaukšlinę jas, visi kartu palydimi iki aikštelės tarp medžių, kur maži kabantys namukai ir juose „gyvenantys“ aktoriai jau laukia, kad pradėtų pasakoti istoriją apie neturtingą šeimą su daugybe vaikų.
Net jei pasaka ir žinoma, spektaklis gali kiek nustebinti: didelė vieša erdvė, padedanti sukurti daugiau netikėtumų, bet ir atviresnė įvairiems nenumatytiems trukdžiams, neleidžia nei kūrėjams, nei žiūrovams elgtis pagal įprastas teatro taisykles. Vaikai kviečiami į kelionę po mišką, kurios metu pasiklausiant įdomių, žavių personažų - gegutės, vilko, medžio, kuriuos aktoriai valdo ne nuo žemės, o įsilipę į medžius - bandoma surasti Nykščiuką. O jis, pasirodo, visą tą laiką buvo saugomas žmogėdros žmonos, kurią pagaliau pasiekus žiūrovams, pasirodo ir pats žmogėdra. Jis išgąsdina dabar jau beveik visus spektaklį žiūrinčius vaikus, po susitikimo su vilku (Vytauto Kairio valdoma marionete) vis dar išdrįsusius prieiti prie žmogėdrienės (aktorės Erikos Gaidauskaitės su kauke).
Tačiau, kaip pasakoje, taip ir spektaklyje, išsigąsti tereikia trumpam, mat ateina neišvengiama laiminga pabaiga. Nykščiukas pabėga nuo žmogėdros ir namo grįžta turtingas. Tiesa, kaip jis praturtėjo, niekas nesužinos teisybės, nes ne tik pasaka, bet ir pats spektaklis turi dvi pabaigas vykstančias vienu metu, todėl stebėti įmanoma tik vieną. Norintiems sužinoti antrą reikia ateiti spektaklio pasižiūrėti dar kartą arba perskaityti pasaką. Joje tokių personažų, kaip kalbantis medis ar gegutė, deja, nebus, bet pamoka apie tai, kad svarbus ne ūgis, o gudrumas - garantuota.
Spektaklio „Ieškoma: teisybė“ autoriai labai gerai suprato, kad atviroje erdvėje, galioja kiek kitokios taisyklės, nei teatro scenoje. Tad papasakota paprasta istorija, įtraukiant veiksmo vietos keitimą, gyvą santykį su žiūrovais ir neįptastai didelio mastelio lėles. Spektaklio dailininkė Thais Trulio ir lėlių konstruktorius Lucas Prieux svariai prisidėjo prie to, kad lauke vykstantis spektaklis su lėlėmis, pagamintomis iš gamtinių medžiagų, įtrauktų ir stebintų žiūrovus. Repeticijų metu tikrą šunį išgąsdinęs medinis vilkas ar daugumą spektaklio žiūrovų nustebinęs medis, kuris atsimerkia ir prabyla, yra jų sėkmingo darbo įrodymai.
Tik ne visos lėlės premjeros dieną judėjo ir kalbėjo taip pat įspūdingai, kaip atrodė. O ir jų pasakojamos istorijos nebūtinai buvo tokios pat įdomios, kaip jų išvaizda. Bene ryškiausia tai buvo prabilus medžiui, valdomam Aušros Bakanaitės. Medžio balsas buvo tylus ir duslus, o pasimetimas tarp visažinystės ir negalėjimo atsakyti į paprastą klausimą - neįtikinamas. Kiek strigo ir gyvas planas, kai aktoriams reikėjo bendrauti su žiūrovais, kviesti juo į kelionę po mišką, o priėjus personažą-lėlę, padėti sustoti taip, kad visi matytų, girdėtų ir galėtų dalyvauti. Tačiau jauniems atlikėjams, kurių net dvi (Aušra Bakanaitė bei Monika Mikalauskaitė) mokslus tebaigė šiais metais, premjerinio spektaklio metu tai atleistina. Juo labiau, kad pasivaikščiojimas parke ir puikių lėlių stebėjimas, užtrunkantis maždaug valandą, mažai kam prailgo, ir entuziazmo spektaklio pabaigoje pasiginčyti, kuri pabaiga buvo teisinga, dar buvo likę. Tad nors spektaklis dar turi tobulėti, jau dabar jis gali suteikti nemažai džiaugsmo įvairaus amžiaus žiūrovams. Mažų mažiausiai tuo, kad primins ar parodys laipiojimo medžiais džiaugsmą, išvilios į lauką ir pasiūlys žaidimą vietoj ramaus sėdėjimo tamsioje salėje.
Toks spektaklis gaivališkumu ir sąmoningai pasirinku supaprastinimu, gal net primityvumu primena Vegos Vaičiūnaitės teatrą - ne tik jo estetiką, bet ir pasakojamas istorijas. Nors Vega Vaičiūnaitė rinkosi tikrai ne primityvius tekstus, o juose visada rasdavai mistinių elementų, vis dėlto jos spektakliuose istorijos supaprastėdavo. Spektaklis „Ieškoma: teisybė“ pasaką taip pat paprastina ir išryškina žaisminguosius elementus, krūpčioti verčiančias pasakos dalis nustumdamas į šoną ar visai nutylėdamas. Ir tai yra spektaklio privalumai, įrodantys, kad kūrėjai puikiai suprato aplinką, kurioje dirba ir publiką, su kuria nori kalbėtis.
