Simboliška, kad Gintaro Varno spektaklis „Kartoteka“ pagal Tadeuszo Różewicziaus pjesę pastatytas Nacionaliniame Kauno dramos teatre – geografiškai jis atsidūrė savo vietoje, kur tarp sienų vis dar laikosi spektaklių „Tolima šalis“, „Švyturys“, „Heda Gabler“, „Nusikaltimas ir bausmė“, „Portija Koglen“ ir kiti prisiminimai. Jau seniai sceninėje Varno atmosferoje nejaučiau jo tokio, kuris bent mažiausiu gestu primintų tuo metu – pradedant 2004-aisiais – į gerklę smigusią teatro estetiką. Ten buvo labai daug, sakyčiau, krištolinės kančios, kuri rodėsi vienu metu ir sunki, tamsi, ir visiškai lengva, skaidri, sprogstanti ore kaip burbulas, visada lydima styginių, dar – geležinių lovų ir geležinkelio bėgių švarios estetikos bei karščiuojančios aktorių vaidybos.
Dainius Svobonas spektaklyje „Tolima šalis“ vaidino Senus laikus. Toks buvo jo veikėjo vardas. Šiandieninėje „Kartotekoje“ Dainius Svobonas vaidina visokius laikus, kurie būna žmogaus gyvenime, kurie buvo ir Rytų Europos istorijoje: Vladeko laiką, Kaziko laiką, Staselio, Piotro, Zbignevo, Tadeko laiką. Įvairiai kitų šaukiamas, skirtingai vadinamas, jis vis tikslina savo vardą ir visada išlieka savimi – išblaškytos sąmonės žmogumi išplaukusiu veidu, kuris savo laiką leidžia kruopščiai ir ištikimai laikydamasis lovos režimo, pižamos dreskodo, keturių kambario sienų peizažo, nekintančio, bet stabilaus ir patikimo.
Nestabiliai ir nepatikimai jam gaudžia vidus – su visais prisiminimais, kiek kokio cukraus ir dešros vaikystėje pavogė, kieno krūtis norėjo čiupinėti, ką nušovė, ką stebėjo nuogą upėje, ko bijojo, kaip prasidėjo ir kaip ėjosi Antrasis pasaulinis karas, kas bus ir ko nebus rytoj. „Jo namai nebėra saugus prieglobstis, į juos bet kas gali patekti nesibeldęs, jie primena gatvę, kurioje įvairiais reikalais vaikšto įvairūs žmonės“, – taip rašoma spektaklio anotacijoje. Iš tiesų „Kartoteka“ kuria intensyvios introspekcijos pojūtį, kuriame bet kokia smulkmena, dulkė gali tapti objektu, pažadinančiu viduje glūdintį XX amžiaus siaubą ir galbūt kartu ilgesį. „Ir tas plojimas manyje ploja“, – sako Svobono Vladekas, taikliai įvardydamas savo būseną: ne jis pasirenka prisiminimus, o jie jį ištinka. Prisiminimai patys vaikšto pas jį ir neatsiklausia, ar jis norėtų, kad jie užeitų. „Neturiu laiko prisiminimams“, – dar sako Vladekas. Bet atrodo, kad prisiminimai turi laiko jam.
Mano supratimu, „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. Daugybę metų regėjome Svoboną oficialiai teisingą ir sceniškai tvarkingą, visi žinome jo balsą, mokame jo intonacijas, nepriekaištingą tartį. Vis dėlto įvairūs režisieriai sudarė sąlygas kartotis ir kartotis tam pačiam aktoriaus koloritui. Įdomesnį, pasakišką Svoboną matėme Roberto Wilsono spektaklyje „Dorianas“. Tačiau erdvė, kuri atsiveria Svobonui kuriant susivėlusį, nesipraususį, pavargusį, į viską per distanciją, skepsį ir amžiną ironiją žiūrintį, tačiau vis dėlto didele vaiko širdimi pasaulį jaučiantį Vladeką, yra tai, kas pagaliau leidžia šiam aktoriui parodyti tykią meistrystę.
Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas. Akimirką tai – tėveliams klūpomis besiteisinantis vaikas, akimirką – kunigo balsu giedantis karininkas, meilužis, poetas ar partizanas, buvęs kare ir kartu niekada apie karą negirdėjęs. Įdomu stebėti, kaip visos šios būsenos sutelpa veide, kuris išlieka beveik neutralus, lyg būtų tiktai viso to stebėtojas. Tarytum kažkas iš šono, kas kartu ir jaučia visus žmonijos skausmus, nes visur jau buvo, ir drauge lyg nebeturi nervinių šaknelių, galbūt yra viską jau išeikvojęs, todėl abejingas. Lyg būtų kažkas tuščias, gaudžiantis, kaip gaudžia tušti indai ar pastatai. Ir kartu – nebegalintis nueiti miegoti, nes nesimiega.
„Kartoteką“ priskirčiau prie pastarojo laiko teatrinės jausenos, kurią lakoniškai pavadinčiau scenine vyrų nerimo epocha: į ją įeitų ir Łukaszo Twarkowskio „Quanta“, ir Krystiano Lupos „Užburtas kalnas“, ir Antano Obcarsko „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“. Visuose darbuose justi tas pats laikmečio dusulys, kuris neleidžia paprasčiausiai pavalgyti ir išsimiegoti – jis persmelkia visą būtį nuojautomis, vaiduokliškomis grimasomis, mojuoja ginklais. Rodo daug istoriškai nukankinto arba šiuolaikiškai nerimaujančio, mirtinai nusimąsčiusio, susmulkėjusio žmogaus paveikslėlių. Tokia bejėgiškumo estetika.
Nežinau, ar sutapimas, ar iš tiesų netoliese vykstančio karo pažadinti primityvūs išlikimo instinktai lemia tai, kad paskutiniu metu scenoje vis dažniau matome objektu, daiktu vėl verčiamą moterį. Lyg karo nuotaikų kontekste kartu su prikeltu „ką reiškia būti vyru, kai eina karas“, būtų prisiminta ir „ką reiškia būti moterimi“. Gal klystu, ir labai to tikiuosi. Bet tiek „Užburtas kalnas“, tiek Christiano Weiseʼės „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, tiek – ir ypač – „Kartoteka“ užsiima moters sijono trumpinimu, jos išvertimu į vyrams grožėtis, čiupinėti arba gimdyti sukurtą skulptūrą. Prisiminus Varno „Hedą Gabler“ ir „Portiją Koglen“, kuriose buvo sukurti neįtikėtinai stiprūs, galingi moteriški vaidmenys, ima ne apmaudas, o gėda: nėra ką pasakyti apie moterišką „Kartotekos“ liniją. Tai tik kažkas, kas apsireiškia ilgomis kojomis, kažkas su krūtimis. Rodos, spektakliui svarbios tik moterų šlaunys. Ir čia aš nedramatizuoju – tik konstatuoju.
Atskirą tekstą būtų galima parašyti iš Varno laikų, kurie visi gyvuoja „Kartotekos“ scenoje: upėje besimaudanti nuoga moteris primena Portijos vandenis, frazė „geriausiai matau užsimerkęs“ iškart nukelia į „Švyturio“ laikus, geležinė lova – į Ilgąją Kauno dramos teatro salę ir joje rodytą „Tolimą šalį“, kuri net ir savo dramaturgijos kompozicija tarytum atkartoja „Kartoteką“ – abiejų spektaklių kraštovaizdžiai pilni ne žmonių, o jų veidų ir balsų iš prisiminimų. Net ir kai kurie aktoriai kartojasi lyg sapne, rodos, tik perėję iš vieno spektaklio į kitą, įveikę menką dešimties ar dvidešimties metų atstumą.
Po politiškai plakatiško „Ūbo Caro“ ir siurrealistiškai dadaistiško „Viktoro“ („Viktoras, arba Vaikai valdžioje“) pasirodžiusi „Kartoteka“ atskleidė, kad Gintaras Varnas ne tik turi daug veidų, bet ir vėl turi ką pasakyti. O lenkų poeto, rašytojo, dramaturgo Tadeuszo Różewicziaus kūrinio „Kartoteka“ pasidarė net gaila – kad taip mažai jis pas mus žinomas. Pjesė ypatinga ne tik epochos dydžio nerimo, liūdesio ir siaubo užrašais, bet – ir ypač – savo absurdišku, ironišku santykiu su tuo, ką iš žmonijos padarė žiauri realybė: „Tai tu nieko nežinai? Buvo Antrasis pasaulinis karas. / Pasakyk, koks jis buvo? / Ar daug laiko turi? / Dvi, tris minutes. / Užteks.“[1]
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Ištrauka iš pjesės „Kartoteka“, Herojaus pokalbis su Draugu iš vaikystės. Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius ir Irena Aleksaitė. Prieiga per internetą: www.dramustalcius.lt
