Jei pilką sekmadienio pavakarę, atvykus į miestą prie Nevėžio bandysite pasidaryti selfį su mūsų Vytautu Didžiuoju - nepavyks. Centrinę aikštę puošiančios panevėžietiškos skulptūros Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui išorinis panašumas Didžiajam pirmtakui - klaidinantis. Tarp kitko, dalis tyrinėtojų Aleksandrą laiko pirmuoju Lietuvos valdovu judofobu. Sveiki atvykę į Panevėžį!
Mano bičiulis lenkas, po kiekvieno vizito Lietuvoje, konstatuoja, kad šiuolaikinis Lietuvos teatras savo sceninėmis formomis, menine kokybe ir turiniu primena jo gimtosios šalies teatro stilistiką ir eksperimentus vyravusius prieš maždaug 15 metų. Savo kontrargumentus aš dažniausiai nuryju, - tautų draugystės ir santarvės vardan. Po lapkričio 24 d. Panevėžio J. Miltinio dramos teatre pamatytos „Mūsiškių“ premjeros pagal Michalo Walczako pjesę, galiu konstatuoti - galiausiai pasivijome lenkus, pavertę juos mūsų mažo teatrinio suokalbio bendrininkais. Nes Panevėžio „Mūsiškių“ tikrasis teatrinis fundamentas yra profesionaliai, meistriškai ir su stebėtinu azartu parašyta lenko dramaturgo pjesė.
Dramaturgas, režisierius M. Walczakas šiuo metu Varšuvą provokuoja įžūliu, visiškai nepriklausomu ir ganėtinai pelningu teatrinio kabareto projektu „Pożar w Burdelu“ („Gaisras bordelyje“). Aštriai, juokingai, aktualiai dabarties kritikai M. Walczakas čia pasitelkia elegantišką tarpukario politinio ir literatūrinio kabareto stilistiką. Dramaturgas yra užsiminęs, kad savotiškas jo teatro idealas yra Šekspyro laikų aktorius, gebantis vienu metu būti įdomus ir aktualus tiek balkone sėdinčiai aristokratijai, tiek socialinėms atmatoms, besigrūdančioms priešais sceną. Suvaldyti skirtingų socialinių grupių, pasižyminčių kardinaliai priešinga emocine struktūra ir jautrumu dėmesį - štai koks azartiškas teatrinis iššūkis, įmanomas ir mūsų laikais.
Nieko keisto, kad tokią meninę filosofiją išpažįstantis dramaturgas surizikavo padirbėti su mūsų tautinių traumų skauduliais, juos meistriškai fiksuodamas folklorinės siaubo dramos formoje. Jau du dešimtmečius vienu ryškiausių ir svarbiausių lenkų teatro asmenybių vadinamas M. Walczakas yra tapęs savitu naujojo šimtmečio meniniu reiškiniu, savo veikla, visuomenine laikysena įkūnydamas XXI amžiaus vertybių spektrą. Ypatingai aštrus, atviras ir begalinį jautrumą su totaliu cinizmu sulydęs M. Walczako intelektas yra savotiškas keturiasdešimtmečių kartos ginklas, padedantis išlikti dabarties idėjų grumtynėse. Išdistiliavęs „Mūsiškiams“ idealią veiksmo vietą - VII Kauno fortą, reprodukavęs klasikinį blogą klouną į Lietuviško Džokerio reinkarnaciją, apsėstą gilumine tėvažudystės fikcija, savo tekstu prikėlęs makabriškam klumpakojui tradicinę lietuvišką minią (nekaltų vaikučių pavidalu) bei galiausiai perpynęs šią groteskišką sceninę pararealybę dviem simboliškais Vanagaitės ir Zuroffo personažais, - jis pagaliau sukėlė skandalą lietuviškame teatre.
Šiek tiek gaila, kad buvęs J. Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas nesurizikavo to paties M. Walczako pakviesti tapti ir savo originalios pjesės režisieriumi. Per du meno vadovo darbo šiame poste metus Artūras Areima pastatė keturis spektaklius. Neradau tikslios A. Jevsejevo tezės, pagrindžiančios šio režisieriaus repertuarinį lyderiavimą. Akivaizdu, pildant naujų teatro vadovų pažadą Panevėžį paversti jauno, aktualaus, šiuolaikinio teatro pirmeiviu, po J. Miltinio dramos teatro stogu atsirado vietos ir daugiau talentingų jaunų menininkų - aktorių, režisierių, video menininkų, kompozitorių, dailininkų. Nors net tarp jų sąlygos kurti režisieriui A. Areimai buvo sudarytos išskirtinės.
Šią situaciją savotiškai yra išpranašavęs kitas lietuvišku teatru apsėstas lenkas - Łukaszas Drewniakas dar 2005 m. mus perspėjo apie Lietuvos teatrui gręsiančius septynerius liesus metus. Virtuoziškai aprašinėdamas pasibaigusią didžiojo lietuviško teatro epochą, nuo Lietuvos nusisukusius didžiuosius režisierius ir kasdien senkančią, lokalėjančią, magijos nebespinduliuojančią nacionalinio teatro gyvastį, teatro kritikas apčiuopė ir kelias labai konkrečias tuometės krizės priežastis. Viena jų - neišugdyta didžiųjų režisierių avangardo pamaina. Vienu iš galimų sprendimų L. Drewniakas tuomet įvardijo: „atiduoti jauniems režisieriams provincijos teatrus, kur ne tokia baisi nesėkmės kaina“. Kaip pirštu į lietuvišką akį dūrė lenkas - iš karto po jo baisios pranašystės Lietuvos teatrui, LMTA surinktas režisieriaus Rimo Tumino kursas, o jame natūraliuoju būdu brendusios, saviugdos metodu paruoštos jaunų režisierių asmenybės šiuo metu ir mokosi iš savo nesėkmių, užtenka atidžiau patyrinėti reiškinius, vykstančius Šiaulių dramos teatre, Vilniaus mažajame ar tame pačiame Panevėžio J. Miltinio dramos teatre.
Septyni liesi lietuviško teatro metai natūraliai pasibaigė, jau 2013 m. A. Areima įsivėrė garbingą Boriso Dauguviečio auskarą, Teatro dieną įteiktą už „naujų sceninės raiškos formų paieškas“. Ant apdovanojimų pakylos jauną režisierių užkėlė darbas su klasikine dramaturgija - šileriošekspyro esenciją režisierius tiksliu dūriu nukreipdavo į žiūrovų venas, įtraukdamas į pavojingą žaidimą, atsiverdamas ribinei emocijai, aistrai protestuoti, neigti, provokuoti. Kurią akimirką menininkas pavirsta šaltu stebėtoju, abejingu preparuotoju, mechaniškai į pražūtį marširuojančio choro vedliu...
Tai ne klausimas, tik mintis, punktyru apibrėžianti režisieriaus darbo principą - A. Areimos teatre sąmoningai nepaliekama vietos žiūrovų empatijai ar kokiam tai banaliam susitapatinimui. Nuo 2011 m. nebedirbantis su profesionaliais scenografais A. Areima visų pirma yra dailininkas, konstruojantis milžinišką scenos akvariumą - keturias nepramušamas sienas. Jis gali turėti įvairias formas ir techninius sprendimo būdus, bet iš esmės tai yra vizualizuota bejausmių stebėjimo kamerų užfiksuoto įrašo matrica. Ją gali stebėti atsukęs maksimalų garsą, žiūrėti vaizdą, vykstantį čia pat priešais, demonstruojantį stabiliai maksimalų emocinės, fizinės, mentalinės agresijos srautą, - ir likti tam visiškai abejingas. Tokia universali, mūsų atbukimą demaskuojanti teatro metafora veikė „Po ledu“, „Nevykėlyje“, „Klamo kare“, „Antikriste“. Veikia ir „Mūsiškiuose“, bet jau šį kartą po spektaklio išeini mandagiai vėsus, nenusiteikęs ne tik kad protestui, bet ir elementariai refleksijai to, kas čia ką tik nutiko. Mus ką tik pavadino žydšaudžiais? So what?
Nepaprasta tai, jog šioje totalinio abejingumo matricoje nuostabiausiu būdu klesti aktoriai; demonstruodami visiškai naujas savo talento apraiškas, jie geba efektingai prisitaikyti sceninio akvariumo biomasėje. „Mūsiškių“ Klounas - aktorius Valerijus Kazlauskas unikalus gebėjimu sukauptai, su didžiule sugestija ir visiškai įtikėjęs perteikti klouno kaukės naštą. Iš sapnų, giliausių baimių, košmarų estetikos sukonstruotas personažas, aktoriaus kuriamas išvengiant plakatiškumo, įkraunant paradoksaliai priešingais bruožais. Nuo pirmos nebylios scenos, V. Kazlausko personažas į priekį varomas ribinio vitališkumo tampa istorijos ašimi, įgauna ypatingą paskirtį „Mūsiškiuose“.
Aktorė Agnieška Ravdo vaidina Istorijos mokytoją, dėl savo rinktinių savybių - kovingumo, greitos reakcijos, juslingumo, gebėjimo komanduoti ir valdyti viską, kas aplinkui juda - galinčia tapti idealia kandidate vadovauti būsimai „Tautos atminties ministerijai“. Įkvėptas politizuoto, manipuliatyvaus istorijos interpretavimo nūdienos Lietuvoje, dramaturgas išplėtojo institucijos, galinčios mums padėti apsibrėžti aiškius vertinimo orientyrus bei parinkti optimalias sąvokas viziją, nuolat grasinančią tapti realybe. A. Ravdo mokytoja - muštro virtuozė, mūsų akyse atsiverčianti į naujojo patriotizmo religiją, geba demaskuoti už kiekvieno nepatogaus lietuviškos realybės fakto slypinčias grėsmingai apžėlusias „putino ausis“.
Tik tokia aktorė - asmenybė kaip Ligita Kondrotaitė galėjo sukurti Vanagaitės herojės daugialypumą atspindinčią heroję. Meilės, pašaukimo tiesai, nušvitimo stuporo ištikta herojė gyvena vardan trumpos santarvės akimirkos. Jos ir Zuroffo duetinės scenos savo rimtimi ir melancholiška nuotaika spektakliui reikalingos kaip deguonis, emocinio poilsio oazės, džiuginančios vienspalvės agresijos pertekusių didžiųjų veiksmo scenų apsuptyje. Fiziškai prisidengę stiklu, lyg važiuotų mašina, jie nuolat sustabdomi išorinių arba vidinių smūgių - nuo galimybės suartėti. Meilės, neišsipildymo, tiesos, pramatymo, lemties, pasmerktumo stigmos lydi heroję kaip prigimtinė duotybė, visada kartu. L. Kondrotaitės atrasta minimali emocinė bei fizinė raiška: ypatingu būdu ant įsitempusių pečių nešti karščiuojančią galvą, apvožtą geltonų plaukų peruku. Tik tiek tos fizinės raiškos - o jėga, įtaiga lyg aktorė kurtų senovės graikų Tragedijos heroję.
Jau artėdama pabaigos link, pastebėjau nė karto tekste nepaminėjusi žodžio „Holokaustas“. Ką gi - rašantysis turi teisę neįsileisti tam tikrų žodžių į savo tekstą, į savo kuriamą istoriją. Bevelyčiau kaip galimą alternatyvą „Mūsiškiams“ pasirinkti ilgą pasivaikščiojimą po Panerių memorialą. Klausant to tylos spengsmo, uodžiant pušyno ir dar kažko prisodrintą orą, nuo kurio smegenys paklaiksta, širdis išbyra kaip smiltys... Mes visi likome ten.
