Nerimo fone ir perdegimą skatinančioje veikloje užgulęs nuovargis yra aktuali šiuolaikinės visuomenės ir šiuolaikinio žmogaus būsena. „Perdegimas, kuris dažnu atveju yra depresijos prieangis, susijęs ne tiek su suvereniu individu, pristigusiu jėgų „būti šeimininku sau pačiam“, o greičiau yra patologinė savanoriško savęs išnaudojimo pasekmė“, – korėjiečių kilmės Vokietijos filosofas Byung Chul-Hanas knygoje „Nuovargio visuomenė“ („Kitos knygos“, 2024, p. 65) cituoja prancūzų sociologą Alainą Ehrenbergą, tyrinėjantį šiuolaikinio individualizmo kultūrą ir jos ryšį su psichine sveikata. Visais laikais ne tik dvasininkams ar įvairių religijų išpažinėjams, bet ir menininkams rūpėjo ir rūpi žmogaus dvasinis pasaulis, gyvenimo prasmė ir tai, kas laukia po mirties. Savižudybės, psichologinių išgyvenimų, nuovargio temos šiandien nėra svetimos ir teatrui: Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuarą pirmoje sezono pusėje papildė režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ (pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė) ir Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ (aut. Alice Birch).
Vasario 23 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje įvyko nekantriai laukta aktoriaus ir ambicingo jauno režisieriaus Artiomo Rybakovo spektaklio „Vienišieji vakarai“ pagal airių kilmės britų dramaturgo ir filmų kūrėjo Martino McDonagh to paties pavadinimo pjesę (angl. The Lonesome West, 1997) premjera. Nors čia savižudybė nėra dėmesio centre, ji pateikiama kaip vienintelė, dar baisesnė už žmogžudystę, tiesiai į pragarą vedanti tikinčio žmogaus nuodėmė. Gaudžiančius vargonų akordus keičia čaižus šūvio garsas, akimirksniu žiūrovus nukeliantis į kūrėjų komandos „random heroes“ konceptualiai iš plastikinių tarai pakuoti ir transportuoti skirtų žalių dėžių, kabančio surūdijusio skardinio stogo ir sienos motyvo sukonstruotus namus. Kažkur tolimos Šiaurės Airijos vakaruose, Lineine, gyvena aktorių Karolio Kasperavičiaus ir Lauryno Jurgelio kuriami broliai Konorai – Koulmenas ir Valinas.
Šiuose namuose daug laiko praleidžia ir kartu su broliais girtuokliauja kunigas, tiksliau, Tėvas Velšas, o gal ir Volšas, kaip kartais jį vadina menkos klaidos nesureikšminantys broliai. Kunigą vaidina antrą kartą McDonagh istorijose atgimęs aktorius Aleksas Kazanavičius. Kaip ir prieš beveik dvidešimt metų jo įkūnytas policininkas Arielis Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Pagalvinis“ (The Pillowman, 2003), taip ir šįkart dvasininkas – jautrus, sunkiai emocijas valdantis kovotojas už teisybę. Konorų amžiaus skirtumas nedidelis, tačiau kur bendri interesai – ten ir ginčai. Broliai, nors ir būdami suaugę, dievobaimingi užkietėję vienišiai, lyg kokie maži vaikai smėlio dėžėje pešasi dėl menkniekių: bulvių traškučių, stiklinių šventųjų figūrėlių – tuščių alkoholio butelių – ar naujos orkaitės. Jų gyvenimas persisunkęs pykčiu: jie nuolat tyčiojasi vienas iš kito, iš aplinkinių, keikiasi ir smurtauja. Lyg netyčia Konorai kunigui prisipažįsta apie tariamai atsitiktinį, bet tėvui mirtiną (ir žiūrovų girdėtą) šūvį ir šiuo šaltakraujišku elgesiu sugniuždo pasaulį ir žmoniją gelbėti bandantį dvasininką. Nors slaptai, bet vaikiškai naiviai mylimas paauglės, kaimo maištautojos, naktimis po kapines slampinėti mėgstančios stačiokės Gerlinos (Greta Petrovskytė), jis galiausiai pasiduoda ir, nušokęs nuo medinio liepto, paskęsta visuotinam liūdesy. Kartais juk būna dienų, kai viskas sukrinta į vieną, kažkas žūsta, o kažkas – nusižudo.
Sunku smerkti ką tik tėvą palaidojusius brolius, kurie, nors ir vadina save tikinčiaisiais, neturi nieko švento, jokio moralinio stuburo ir nesupranta savojo nusikaltimo svorio. Koulmenas net prasitaria kunigui, kad mirus broliui neverktų, o greičiau nusipirktų didelį tortą. Jų stuburas apaugęs pagieža. Tokia nuoga tiesa šiandien veržtųsi ir kalbant apie religinę krizę išgyvenančią Europą bei apsimetėlius tikinčiuosius. Sunku teisti ir alkoholiką kunigą. Galima juos vadinti nurašytais, į periferiją ištremtais aplinkybių įkaitais, kur išlaikyti pozityvią nuotaiką, motyvuojančią gyventi ir dirbti produktyviai, kokybiškai, turėti ambicijų atrodo nebeįmanoma. Visose religijose pragaras simbolizuoja kančią. Šiuo atveju broliai savavališkai pragaro ugnį kursto dar žemėje. Kunigas, lyg atsidėkodamas broliams, prieš mirtį palieka atsisveikinimo laišką ir paveda išpildyti paskutinį jo norą: tik brolių paliaubos ir taika gali išgelbėti ir palydėti Tėvo Velšo sielą į rojų. Apniukusį liūdesį išsklaido antroje spektaklio dalyje kardinaliai pasikeitęs Tėvo valią vykdančių brolių santykis – jie puola atsiprašinėti vienas kito už praeities išdaigas, giria, klausosi, „nuoširdžiai“ atgailauja. Atgyja ir žiūrovai, salėje pasigirsta vienas kitas juoko aidas.
Vienas pagrindinių McDonagh kūrybos bruožų – galvosūkiai be sprendimo, absurdiškos ir logikai nepavaldžios, šiurpą ir pasišlykštėjimą keliančios situacijos, neužglaistytas smurtas ir manipuliacijos jausmais. Dramaturgas pjesės „Vienišieji vakarai“ remarkose sudėlioja nuorodas režisieriui, aktoriams ir scenografui. Todėl gal nuskambės banaliai, bet režisieriaus misija – papasakoti istoriją ir režisuoti žiūrovų emocijas bei reakcijas. O šįkart atrodo, kad Rybakovas liko ant atsarginių suolelio, palikdamas aktorius ir žiūrovus vienus: dinamiška, iš aštrių dialogų ir paširdžius duriančių žodžių suverta, slapstiko komedijoms būdingų bruožų turinti pjesė prailgsta ir nuslysta į patosiško dramatiškumo paraštes. Viktoro Mickūno išverstam lietuviškam pjesės tekstui skambant scenoje, gimsta teatras. Atlikėjai istorijų meistro McDonagh pjesę bando atrakinti kito žanro psichologiniu ir saugiu raktu, tarsi cituodami vaidybos studentų „biblijos“, knygos „Aktoriaus saviruoša“, autorių – rusų teatro aktorių, režisierių, pedagogą ir teoretiką Konstantiną Stanislavskį.
Spektaklį kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai. Taigi pjesės kūrėjo balsas, siūlantis į pirmą planą iškelti ne save, o istoriją ir jai pasiduoti, o gal net apsikvailinti, šįkart lieka neišgirstas. Todėl sutikti, kad pjesės tema įdomi, istorija juokinga – galima, bet žiūrint spektaklį ja patikėti ar pajusti – sunku. Juk sceninė realybė gali būti ir negraži, netobula, purvina, bjauri, beprasmė. Panašūs įspūdžiai užplūdo ir po McDonagh spektaklių, matytų Londone: 2018-aisiais „Bridge Theatre“ įvyko naujausios dramaturgo pjesės „Labai labai labai siaubinga istorija“ (A Very Very Very Dark Matter, 2018) premjera, o didysis „Pagalvinio“ sugrįžimas, dramaturgo šlovės žvaigždei sužibus ir kino pasaulyje, – „Duke of York’s Theatre“ 2023-iųjų birželį. Įdomumo dėlei paminėsiu, kad pagrindinį mirties bausme nubausto rašytojo Katurjano personažą tuomet pirmą kartą vaidino ne vyras, o garsi dainininkė, muzikos kūrėja ir gal kiek mažiau žinoma aktorė Lily Allen. Tačiau abu spektakliai didelės sėkmės nesulaukė.
McDonagh 1970-ųjų kovą gimė airių šeimoje Londone, o sulaukęs šešiolikos metė mokyklą. Depresijos ir didmiesčio triukšmo sutramdytas, laikui bėgant įniko į knygas ir pradėjo rašyti pjeses. 1997-aisiais, dramaturgui esant dvidešimt septynerių, įvyko pirmosios pjesės teatrui „Lineino grožio karalienė“ (The Beauty Queen of Leenane, 1996) iš „Lineino“ trilogijos premjera. Paskui ėjo „Arano salų“ trilogija ir tik tada – pirmoji pjesė, kurios veiksmas jau vyksta ne Šiaurės Airijoje, „Pagalvinis“. Pirmieji trys tekstai scenai jaunajam dramaturgui garantavo pripažinimą abiejose Atlanto pusėse, o šiandien McDonagh yra vienas žymiausių pasaulyje dramaturgų ir filmų kūrėjų: jo kūrybiniame CV – dešimt pjesių, „Oskaru“ apdovanotas pirmas ir vienintelis trumpametražis filmas, keturi daugybės nominacijų, šešių BAFTA, keturių „Auksinių gaublių“ apdovanojimų sulaukę ilgametražiai filmai. Kūrėjas yra pelnęs ir tris Laurence’o Olivier statulėles už pasiekimus teatre. Pasak McDonagh, gyvenimo absurdiškumo įkvėpta kūryba – savotiškas protestas prieš banalybę ir liūdesį. Menininkas yra vertinamas už tamsų humorą, gilius emocinius ir filosofinius svarstymus, gebėjimą jautriai ir kartu ironiškai apmąstyti religijos, gyvenimo bei santykių kompleksiškumą. Visų pirma jis yra puikių istorijų kūrėjas ir pasakotojas.
Iš pirmo žvilgsnio McDonagh „Lineino“ trilogijos, į kurią įeina ir „Vienišieji vakarai“, pjesės atrodo taip, lyg priklausytų kokiai nors ikiindustrinei erai, praeities laikui, kai dar nebuvo net elektros. Šių kūrinių veikėjai atsiskyrėliai, įsikūrę atokiuose Šiaurės Airijos vakaruose, suluošinti alkoholizmo, žlugusių ambicijų ir blankios kasdienybės. Visus tris tekstus vienija autoriteto tema. Pjesėje „Lineino grožio karalienė“ aptariamas autoritetas namų aplinkoje, vaizduojama sekinanti psichologinė tėvų ir vaikų kova. Pjesėje pasakojama apie moterį, gyvenančią mažame Airijos kaime su manipuliatyvia motina, ir jų toksiškus santykius. Antrojoje – „Konemaros kaukolė“ (A Skull in Connemara, 1997) – nagrinėjama, kaip mirtis veikia žmogaus gyvenimą ir kaip stojama akistaton su praeitimi ir atsakomybe už tai, kas nutiko, – kasinėjant kapinėse prieš pagrindinio veikėjo Miko akis išnyra prieš septynerius metus nužudyta žmona. Paskutinės trilogijos pjesės „Vienišieji vakarai“ pagrindiniai veikėjai – broliai, kuriuos niūrios nuotaikos ir yranti savivertė paskatino griebtis girtuokliavimo, žudyti, nepaliaujamai engti vienam kitą. Akivaizdu, kad jiems trūksta tokio paprasto, bet neapčiuopiamo dalyko – meilės. Pjesėje vaizduojama žmogiškumo ir bendruomenės griūtis religiniame kontekste.
McDonagh pjesės pasiekė ir Lietuvą: 2001-aisiais Klaipėdos dramos teatre Gytis Padegimas režisavo spektaklį „Lineino grožio karalienė“, 2006-aisiais Vilniaus jaunimo teatre gimė Vaitkaus spektaklis „Pagalvinis“. Vėliau dramaturgą atrado teatro pedagogai ir jaunieji aktoriai: 2007-aisiais Keistuolių teatre Aidas Giniotis ir Vladas Bagdonas režisavo studentų baigiamąjį spektaklį „Luošys iš Ainišmano salos“ (The Cripple of Inishmaan, 1996). 2017-aisiais įvyko režisieriaus Gintaro Varno ir jo aktorių kurso premjera „Pagalvinis“, o 2019 m. taip pat su studentais „Pagalvinį“ scenoje prikėlė režisierė Ieva Stundžytė. Matyt, jaunus aktorius McDonagh tekstai traukia ryškiais personažais, ironija, iškalbingomis duetinėmis scenomis. O teksto gausa ir dialogų greitis verčia nuolat reaguoti – moko būti scenoje.
„Pagalvinį“ McDonagh publikavo 2003-iaisiais, tačiau iš tiesų pjesė buvo parašyta ir viešai perskaityta daug anksčiau, tais pačiais 1997-aisiais kaip ir „Vienišieji vakarai“. Su McDonagh kūryba susipažinau 2006-ųjų žiemą Vaitkaus „Pagalvinio“ premjeroje. Buvau šokiruota. Paskutinį kartą spektaklis parodytas baigiantis 2015-iesiems. Per tą dešimtmetį spektaklį mačiau bene trisdešimt kartų. Nors ne visada žiūrovų salės buvo pilnos, norisi pagirti kūrėjus ir atlikėjus. Spektaklis labiau priminė pjesės skaitymą, aktoriams susėdus prie repeticijų stalo. Režisieriui buvo svarbu ne kaip, o kokią istoriją pasakoti. Gyvenimo, kūrybos ir fikcijos klausimas pjesėje transformuotas pasakojant jaunojo rašytojo Katurjano gyvenimo istoriją ir skaitant jo tekstus. Pagrindinio jo apsakymo veikėjo Pagalvinio tikslas – užbėgti nelaimėms už akių ir padrąsinti nusižudyti dar vaikystėje, taip išsivaduojant nuo ateityje gresiančio skausmo, kuris vis tiek baigtųsi mirtimi. Juk kartu su minkštu, iš pagalvių susiūtu Pagalviniu mirti smagiau.
Nepakeliamos kančios žmogų gali labai pakeisti, o kartais – ir nužudyti. Ir nesvarbu, ar tu kunigas, ar rašytojas, ar prasigėręs vienišius, bandantis nykstančiais pečiais atremti visus keturis savo namų kampus ir pasislėpti po tuo skardiniu, bet laimingą gyvenimą slegiančiu stogu.
