„Aš neužsikimšau ausų. Visi užsikimšo, o aš vienas neužsikimšau, todėl aš vienas viską girdėjau. Aš taip pat neužsidengiau skuduru akių, kaip tai padarė visi. Ir todėl viską mačiau. Taip, aš vienas viską mačiau ir girdėjau. Bet, deja, aš nieko nesuprantu, vadinasi, ko gi tai verta, kad aš vienas viską mačiau ir girdėjau?“
Tai žodžiai negyvėlio (aktorius Aurelijus Pocius), klaidžiojančio po spektaklio „Viskas, kas žemiška, liudija apie mirtį“ prieblandas. Tai Daniilo Charmso estetika, į kurią žiūrovus traukia nebe Oskaras Koršunovas, o jo mokiniai. Ir tai - grynas oras Lietuvos teatro scenai, kol kas pernelyg mažomis dozėmis gaunančiai absurdo, grotesko ir teatrališkumo, kaip iškreiptos, išdidintos, kraupiai stilizuotos ir atvirai melagingos realybės.
Į tarptautinio teatro festivalio „Sirenos'19“ Lietuvos teatro vitriną įtrauktas šiuo metu trečiakursių LMTA studentų spektaklis atrodo gerokai nutolęs nuo epiteto studentiškas. Aktorių ketveriukė - Jonas Golubovskis, Džiugas Grinys, Karolis Norvilas bei Aurelijus Pocius, vadovaujami kursioko Augtumo Danieliaus Harner, - rizikuoja dvigubai: imasi Charmso, kurio imtis visada pavojinga, ir imasi Koršunovo, kuris sukūrė tokį sceninį Charmsą, kokio daugelis ilgisi, mėgsta ir dabar jau amžinai tikisi („Ten būti čia“, „Senė“, „Senė 2“). Vis dėlto spektaklio estetika artimesnė vėlesnei - 2015-ųjų O. Koršunovo „Jelizavetai Bam“: vietomis rodosi, kad spektakliai jungiasi ir turi apie ką pasikalbėti. Tačiau drauge justi kiek kitokie Charmso figūrų ėjimai: čia viskas ne taip nuoga, ne taip skausmingai sterilu ir gryna; čia daugiau chaoso, žaismės, gaivalo ir jausmo mes štai kokie jauni.
Kodėl imtis Charmso visada pavojinga? Nes turi į save įsileisti pasaulio kaip nesąmonės jauseną, kurią galėtum ištransliuoti žiūrovui. Į „Viskas, kas žemiška, liudija apie mirtį“ nesąmonės logiką žiūrovas įtraukiamas pamažu: spektaklis prasideda nuo įsivaizduojamo šuniuko Rudžio, kuris, būdamas nematomas, ilgainiui vis garsiau loja spektaklio prasmes. Atiduotas į žiūrovės rankas, Rudis pamirštamas, tačiau spektaklio antroje dalyje jis netikėtai atsiranda scenoje.
Frazėmis „Kodėl paleidot Rudį?“ ir „Rudi, nemyžk!“ aktorius Karolis Norvilas grąžina šuns įvaizdį į spektaklį, ir nematomas šuo, ilgai gaudytas po salę ir staiga lyg tarp kitko užmuštas, išaugina pagrindinį kūrinio klausimą - kokia yra gyvybės vertė? Ar yra vertingesnių gyvybių? Ar moters nr. 1 sūnus yra vertingesnis už moters nr. 2 sūnų, ir kurį pirmiausia reikėtų ginti nuo šunų gaujos? O gal, beje, nuo vaiko ginti šunį? Kaltinti šuns nužudymu, kai užmušėm tris žmones! - taria pagrindiniai spektaklio herojai spektaklio pabaigoje, užtvirtindami šio pasaulio struktūrą - tai yra vieta, kurioje pasakyti nukrito kėdė yra visiškai tas pats, kas pasakyti užmušiau žmogų. Čia galima eiti ir užmušti žmogų (ką jau ten - šunį...), nes toks yra gyvenimas.
Ilgainiui tampa aišku, kad iš pažiūros naivoka spektaklio pradžia užduoda svarbiausią šito pasaulio tonaciją: šuniškumas vienokiu ar kitokiu būdu čia egzistuoja nuolatos. Šuniškumas kaip būdas priimti pasaulį - ieškant, kas prijaukins, kas neužmuš. Labai daug šuniškumo yra šeimininko Bobovo (akt. Karolis Norvilas) elgesyje: jis - įmestas į šį pasaulį kaip jo taisykles bandantis perprasti svetimšalis (ar svetimprotis), ir būtent jo personažas žiūrovams leidžia atrasti šios erdvės ir laiko antitaisykles. Paradoksaliai, būdamas pats keisčiausias, jis yra vienintelis, atitinkantis žiūrovui atpažįstamas, savotiškai normalias, žmonėms-šunims įprastas elgesio normas. Už savo normalumo kulminaciją - įnirtingą šuns gedėjimą, kurio metu išbando meilę įvairiems daiktams, ieškodamas, kas atstos Rudį, - Bobovas ir pats padeda galvą. Matyt, buvo per daug šuo, per mažai žmogus.
Ir lieka dviese - tie, kurie viską supranta, tie, kurie tikisi išteisinimo. Tie, kurių pasaulyje esame, ir kurių sapną sapnuojame: Jis (akt. Džiugas Grinys) ir kitas Jis (akt. Jonas Golubovskis). Šiedu personažai į vieną tūrį suriša visus charmsiškus negyvėlių, Jelizavetų, Blynovų, Pakinų, Bobovų, šunų, kėdžių, kojų šešėlius. Gražiausia čia - jų tarpusavio dermė, atidumas vienas kitam, tiksli judesių, žodžių ir jausminė choreografija. Jųdviejų pora visą laiką žaidžia katę ir pelę: jie - tai katė, o pelė - visi kiti, kuriuos beveik būtina gaudyti tam, kad atsirastų ką veikti šitoje klaikioje gyvenimo nesąmonėje. Medžiaga šios dienos kontekste suskamba labai specifiškai ir aktualiai: juk visi mes labai užsiėmę, visai kaip Jis ir Jis, tik nežinia kuo. Ir gal visi mes užsiėmę tik tam, kad nebūtų akivaizdu, kaip mums nėra ką veikti, ir kaip mums pakyrėjo gyventi.
Didžioji spektaklio vertė, be ketveriukės aukštos prabos vaidybos, - fizinio teatro grožio ir taikliai normuoto žodžio balansas. Personažai čia yra erdvėje, kuri yra visur arba niekur, ir kuri nesvarbu, ar apskritai egzistuoja. Nors paties Charmso kūryboje buities detalių netrūksta, vis dėlto buities peizažas jam - tik būdas apibūdinti žmogų, lyg nusakant jo rūbą. Charmsiškas pasaulis jaunųjų teatro scenoje, tęsiant koršunovišką Charmso pojūtį, pasklidęs niekur: gal kokia kėdė, gal koks stalas, gal užuolaida ir yra viskas, ant ko, prie ko ir už ko čia galima būti. Daiktai žmogui nepadeda gyventi, kaip nepadeda ir žmonės, nes nėra aišku, kurie iš jų - dar gyvi, o kurie jau pastatyti ant negyvėlių palangės, nes nuo jos galima nukristi ir vėl įvirsti į gyvenimą.
Tai, kad loginė dramaturgija vis sukama ratu, leidžia žiūrovui pamažu įsikurti šio pasaulio geografijoje ir suprasti jos veikimą. Studentai įtikinamai kuria nejaukų, nesaugų pasaulį, kuriame patys, tiesa, išlieka pasislėpę už saugaus, storo, groteskiško sluoksnio. Vis dėlto spektaklio pabaigoje pradedi justi perteklių. Ir tik tada, kai šiek tiek padauginama, prisimeni mes štai kokie jauni jausmą: kai labai norisi pasakyti viską, ką reikia, ir viską, ko ne. Bet viskas, ko ne, paprastai paaiškėja vėliau.
Kai scenoje išvysti už pavadėlio pririštą batą, supranti, kad spektaklyje yra ir tų, kurie nekalba, tik pasirodo daiktuose. Jelizavetos regime tik koją, Kalugino - tik batą („Kaluginas miegojo iš eilės keturias dienas ir keturias naktis ir penktą dieną atsibudo toks sulysęs, jog batus teko prie kojų prisirišti virvute, kad nenusmuktų“[1]).
Taip „Viskas, kas žemiška, liudija apie mirtį“ tampa visokių Charmso nutikimų ir žmogystų fragmentišku rinkiniu, mozaikišku pasauliu, kuriame svarbiausia ne egzistuoti, bet sugalvoti priežastį, kodėl egzistuojame, ir kas iš to. Ir pasauliu, kuriame gerai justi visas tas Kalugino jausmas: „O sanitarinė komisija, tikrinusi butus ir pamačiusi Kaluginą, palaikė jį antisanitariniu ir niekam tikusiu ir liepė kiemsargiui išmesti Kaluginą kartu su šiukšlėmis. Kaluginą perlenkė pusiau ir išmetė kaip šiukšlę.“ Tai tiek to žemiškumo, kuris iškart yra ir šiukšlė, ir mirtis.
[1] Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. - Vilnius: Tyto alba, 2007. Kalugino figūra spektaklyje nefigūruoja, tačiau justi jo, ir daugelio kitų tokių pačių kaluginų, dvasia.
