Violeta Milvydienė
Į premjerinį A/CH teatro spektaklį „Ana Karenina“ Klaipėdos Žvejų rūmuose spalio 15-ąją buvo tikras anšlagas. Ar, nepaisant išorinių faktorių, teatras vis dar „ant bangos“, kaip kadaise prasitarė jo vadovė Anželika Cholina, ar salę sausakimšai pripildė mūsiškės šokėjos Beatos Molytės gerbėjai? Galbūt ir viena, ir kita...
Prisimenant pirmąjį baletą
Baletas „Ana Karenina“ teatro sceną pirmąkart išvydo palyginti neseniai (dramatiškojo Levo Tolstojaus romano siužetas jau įkvėpė net septynias operas!). Šokio spektaklio, kurį inicijavo ir pagrindinį vaidmenį atliko žymioji Rusijos primadona Maja Pliseckaja, o muzikos partitūrą sukūrė jos vyras kompozitorius Rodio-nas Ščedrinas, premjera įvyko Maskvos Didžiajame teatre 1972 m. (paskui dar buvo rodytas daugiau nei 100 kartų). Nors sovietinės „aristokratijos“ iš anksto pasmerktas, pirmasis pastatymas išgarsėjo organiška aštraus veiksmo, maksimaliai atskleistos to laikotarpio atmosferos, pavykusių veikėjų charakteristikų bei puikios muzikinės dramos derme. Tų pačių kūrėjų - M.Pliseckajos, jos padėjėjų N.Ryženko bei V.Smirnovo-Golovanovo - įgyvendintą spektaklį Lietuvos operos ir baleto teatre jau teko matyti, kaip ir 2005-aisiais pastatytą rusų baletmeisterio A.Ratmanskio baletą su E.Špokaite.
Manau, kad tikroji meno misija yra veikti emocijas, o per emocijas - ir protą. Kadangi A/CH teatro spektaklis nesukėlė ypatingos euforijos, jokie šiurpuliukai per kūną neperbėgo, o ankščiau minėtieji paliko neišdildomą įspūdį, natūralu, kad nostalgija dar paveiki, ir nejučia peršasi palyginimai. Tačiau bandysiu nuo jų atsiriboti ir vadovautis kitais vertinimo kriterijais.
Tinkama frazė
„Trys viename“ - trumpai, kartu ir taikliai apibūdindamas spektaklį, populiarią reklaminę frazę mestelėjo vienas kolega choreografas, tiesa, turėdamas omenyje vien šokio stilistiką. Pažvelkime į kūrinio visumą šiek tiek giliau.
Kaip jau įprasta matyti pastaruosiuose A/CH teatro spektakliuose („Romeo ir Džuljeta“, „Vyrai ir moterys“, kt.), šiame taip pat ryškus trijų asmenybių - choreografės A.Cholinos, dizainerio Juozo Statkevičiaus ir scenografo Marijaus Jacovskio - bendras darbas.
Išlaikyta romano fabula, tradicinė struktūra, išryškinti pagrindinių veikėjų charakteriai - trys svarbiausi dramaturgijos dėsniai, šabloniškai taikomi kiekviename platesnės apimties spektaklyje. Centre - moteris, jos meilė ir kančia (vėl dominuojantis skaičius).
Be to, daug dėmesio skiriama vizualiam reginiui - apšvietimo efektui, kostiumų kaitai, detalių spalvingumui (ko gero, tokia šou komponentų trijulė ypač imponuoja žiūrovams).
Choreografijoje irgi dominuoja trys - šiuolaikinio šokio, moderniojo baleto ir pramoginio žanro - stiliai.
Jokio novatoriškumo
Kaip ir ankstesniuose A.Cholinos darbuose, įvairios leksikos elementų jungtis šiame itin eklektiška, vienodai panašiai sukomponuoti ir pernelyg ištęsti duetai (išskyrus vieną paskutiniųjų - Anos ir Vronskio - išraiškingesnį, labiau jaudinantį). Fragmentiškai suskaidytos masinės scenelės vėl asocijuojasi su esminiais M.Bežaro kūrybos ypatumais, grupiniuose ir kai kuriuose soliniuose epizoduose per daug beprasmio vaikščiojimo, padriko blaškymosi, kėdžių nešiojimo į sceną ir iš jos (gal be šių veiksmų prailgęs dviejų dalių spektaklis galėtų tapti vienaveiksmiu?).
Baletiniame solistės tekste pernelyg dažnai atliekami battements développés, nors, žinoma, jie, kaip ir aukšti mostai grands ronds jetés, atrodo efektingai (bet juk tai - B.Molytės įgimtų duomenų ar įgytų fizinių galimybių nuopelnas).
Įspūdingai aukšti ir lengvi Vronskio - Kauno muzikinio teatro baleto trupės artisto Gintaro Visockio - šuoliai per žirgyno „barjerą“, tačiau duetuose šis techniškiausias stepo grupės „Funny beat“ narys, apmaudu, atlieka tik „laikiklio“ ir „nešiotojo“ vaidmenis.
Tiesmuki, necharakteringi, kadangi susiniveliavę Doli ir Kiti pasirodymai, menkai atskleistas įsivaizduojamai „šaltas“ rūstaus Karenino (Mantas Vaitekūnas) būdas. Tarkim, nesuvokiamas pastarojo dalyvavimas sarkastiškame, dalį publikos prajuokinusiame išgertuvių epizode. Neįtikina „perspausta“ Vilniaus Mažojo dramos teatro aktorių - daugeliui iki skausmo pažįstamų televizinių „veidų“ A.Bružo ir L.Pobedonoscevo, netikėtai iš dvarininkų virtusių „mužikais“, - vaidyba.
Pradinė veikėjų „nuotrauka“ (en face), „sugedęs telefonas“, ant ratukų važinėjantys stalai ar suolai, „graudinanti“ atomazga (dažniausiai stovint nugara į žiūrovą, veidu - į šviesos kamuolį) ir kiti pasikartojantys, jau prognozuojami režisūriniai sprendimai gali nustebinti tik nemačiusius „Tango in Fa“, „zmonės:)“, „Karmen“, kitų A/CH teatro spektaklių.
Taigi šia prasme nieko novatoriško - kūrėjai neįtikėtinai ištikimi tam pačiam braižui. Betgi neverta stebėtis, - pasak pačios autorės, spektaklis brandintas ištisą dešimtmetį.
Užgožia choreografiją
Negatyvus reiškinys, kai scenografijos detalės, baldai, kostiumai ar aksesuarai užgožia patį svarbiausią dalyką šokio spektaklyje - choreografiją, užuot ją papildę ar išryškinę.
Pavyzdžiui, kėdės šiame spektaklyje atlieka ne tik pagalbinę funkciją, o yra kaip savotiškas leitmotyvas - ant jų nuolat sėdinėjama, supamasi, vartaliojamasi, nuo jų pakeliamos ir nuleidžiamos atlikėjos (kompromisas dėl partnerių bejėgiškumo?). Vėliau jos ritmiškai beldžiamos į grindis, vaizduojant traukinio ratų dundėjimą, galiausiai apšokamos tarsi gyvos būtybės. Sąmoningas ar improvizuotas šis „atradimas“, galima paspėlioti, tačiau aišku viena - besaikis jo naudojimas ilgainiui virsta pabodusia kliše.
Visų trijų klasikinių spalvų moterų suknelės - ekstravagantiškos, prailginančios kūno linijas, tačiau ryškiai raudona ypač blaškė dėmesį, nukreipdama žvilgsnį nuo šokio plastikos.
Neišryškino judesio ir pasirinkta, reikia pripažinti, gana sudėtinga (pasižyminti įvairiais nemelodingais niuansais, monotonišku ritmu) Alfredo Šnitkės muzika. Kiek muzikalesnes vietas netrukus pakeisdavo disonuojančios, apskritai, dažnokai trūko glaudesnės sintezės. Ypač stigo aukštų pasažų, dinamikos, skambant pagrindinei kūrinio „Concerto grosso“ temai, jau savaime diktuojančiai stiprius emocinius pliūpsnius.
Akimirkai suklusti privertė jautriai nuskambėjęs vokalas, įpintas į veiksmą, lyg atokvėpis prieš finalinę spektaklio dalį.
Kartu baigėsi ir mano subjektyvus, galbūt perdaug kritiškas požiūris į spektaklio formą ir turinį.
Pagyrimai solistei
„Unikali“, „įspūdingo šokio talento savininkė“, „užgrūdinta Anai Kareninai“, „lyg grįžusi iš praeities“ - šie ir panašūs epitetai skambėjo spaudos bei interneto puslapiuose prieš ir po premjeros. Žinoma, jie skirti Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės solistei B.Molytei-Kulikauskienei, įkūnijusiai pagrindinį - Anos Kareninos - vaidmenį. Berods nebėra ką ir pridurti.
Nebent tai, kad B.Molytė jau iki tol buvo daugiabriaunė artistė, gebanti atlikti įvairios stilistikos choreografiją. Ne kartą lyderiaujančią ją teko matyti Klaipėdos muzikinio teatro baleto spektakliuose: J.Smorigino pastatymuose „Žydrasis Dunojus“, „Artisto gyvenimas“, „Kruvinos vestuvės“, L.Beiris „Baletinėje Čaplino ir Dolskio kortoje“ ir kituose. Solinis fragmentas R.Alksnytės sukomponuotose „Prarastose sielose“, vienos iš trijų moterų vaidmuo konceptualiame A.Šeiko spektaklyje „Paikos mergaitės maldos“... Tikiu - dar neišsemti šiuolaikinio šokio klodai, slypintys B.Molytės individualybėje. Talentingos balerinos amplitudę puikiai nusako ir koncertinės programos „Nuo flamenko iki džiazo“ pavadinimas.
Gamtos (ar genetikos) apdovanota ūgiu, lieknu stotu, ilgomis galūnėmis, ypač grakščiomis rankomis, savyje ji talpina ir santūrumą, ir nenusakomą žavesį, ir jausminę gelmę.
Matyt, ne veltui choreografė įvertino šią artistę kaip atradimą („tai mano Ana“) ir pasirinko, kaip pati ambicingai teigė, savo geriausiam kūriniui. Apie jos tinkamumą Anos Kareninos vaidmeniui kiekvienas gali spręsti kaip nori, kaip įsivaizduoja garsaus romano heroję. Mano nuomone, toks amplua jai tiesiog tinka.
Demonstruodama didelę ištvermę ir fizinę galią (žinant apie buvusias kelių traumas ir įtariant, kiek energijos atėmė daugkartinis persirenginėjimas keičiant sukneles), solistė nuostabiai lengvai, tarsi vienu įkvėpimu atliko sudėtingą, jai vienintelei patikėtą vaidmenį.
Manau, neapsiriksiu teigdama, kad ji ir „ištraukė“ visą spektaklį.
Tad nenuostabu - gausūs komplimentai, begalinė publikos simpatija bei pagarba, pasireiškusi ilgais aplodismentais atsistojus, ir visos gėlių puokštės - tik jai, mūsų žaviajai Beatai.
