 |
| Stela - Indrė Patkauskaitė, Sviftas - Rimgaudas Karvelis |
„Visa tai – teatras”. Taip 5-ąjį savo pjesės „Namai, kuriuos pastatė Sviftas“ paveikslą pavadino dramaturgas ir scenaristas Grigorijus Gorinas (1940-2000). 1983 m. parašyta dviejų dalių dešimties paveikslų „teatro fantazija“ Rusijoje didžiulio populiarumo susilaukė po Marko Zacharovo filmo, kur specialiai jam rašytą Svifto vaidmenį sukūrė Olegas Jankovskis. Tas pats, kuris 1980 m. suvaidino kitą Gorino raiškiai išrašytą personažą – fantazuotoją romantiką baroną Miunchauzeną. Kaip tik šie du filmai pirmiausia ateina į galvą, išgirdus Gorino pavardę – autoriaus, kuris politinės satyros aštrumui suteikė filosofinės išminties ir lyriško, net graudaus humoro.
Beveik po ketvirčio amžiaus Gorinas „prakalbo“ lietuviškai – Vilniaus mažajame teatre Sigito Račkio režisuotu spektakliu „Svifto namai“. Suteikti tas pačias potekstes, kurios kibirkščiavo sovietiniais laikais, šiandien pjesei beveik neįmanoma. Nes, perfrazuojant „Svifto namų“ veikėją Esterą, laikai pasikeitė, visi viską supranta ir niekam iš nieko neima juokas. Reikalas tik tas, kad anuomet neėmė juokas iš realybės, ir teatras buvo vienintelė šventojo melo vieta, o dabar šventu melu gyvena realybė, ir teatras jai mainais gali pasiūlyti tik savo paties nebejuokingumą. Tad gal ir teisingai pasielgė Račkys, „Svifto namus“ sutrumpinęs, iškupiūravęs visas įmanomas politines aliuzijas ir palikęs „pliką“, tarsi vien iš mizantropinių paskatų Svifto sukurtą namų karkasą, skirtą amžiniems fantazuotojams artistams. Ir gal anokia čia bėda, kad spektaklio centre atsiduria ne nebylusis Sviftas, bet jo priglausti keistuoliai artistai, savo daugiau ar mažiau pavykusiomis „intermedijomis“ įtikinantys daktarą Ričardą Simpsoną (aktorius Vytautas Rumšas jaun.) ir mus, žiūrovus, kad stebime šventų pamišėlių nekaltą kasdienybę. Juk šis senas ir pavargęs, mirštantis ir nenumirštantis Sviftas, kurį čia vaidina žilutėlis Rimgaudas Karvelis, spektaklio pabaigoje nebus teisiamas už savo aršų sarkazmą ir kūriniais tarp žmonių paskleistą fantazijos ereziją, o jo liokajus Patrikas nestebės pro langą genialiai Svifto surežisuotų savo paties laidotuvių...
Tai, ką Račkys paliko ir iš ko sukūrė spektaklį – „teatrališkosios“ Gorino pjesės dalys ir gerokai sustiprinta nostalgiškai elegiška ar melancholiška intonacija. Žaidimo, ekscentrikos – tik žiupsniai, įberti į dviejų liliputų – Jokūbo Bareikio ir Leonardo Pobedonoscevo, milžino Gliumo – Ramūno Cicėno, Kažko – Manto Vaitiekūno, Patriko – Edmundo Mikulskio kuriamus paveikslus. Nes, atrodo, režisierius ir juos tarsi prislopino, „sulygino“, bandydamas išlaikyti tiek spektaklio stilistinę, tiek nuotaikos vienovę. Juk visi jie, kartu su Larisos Kalpokaitės vaidinama gailestingąja seserimi Estera, Rasos Jakučionytės Vanesa, Indrės Patkauskaitės Stela, visų pirma vaidina Sviftui, kuris, nugrimzdęs į savo prisiminimus, kažin ar ištvertų nesiliaujantį balaganą. O balaganą čia atstoja nebent nuolat tarp kojų šmirinėjantis liliputų automobiliukas, vedantis iš kantrybės Patriką, ir pabrėžtinai triukšminga, landi Estera.
 |
| Liliputai – Jokūbas Bareikis ir Leonardas Pobedonoscevas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Šie „Svifto namai“ – greičiau teatro namai. Scenografo Gintaro Makarevičiaus sukurtas Mažojo teatro scenos maketas, fone įcentruojantis erdvę ir atkartojantis sumažintus joje esančius daiktus (stalą ir kėdę, Svifto arbatos puodelį, kuriame nuskęsta Pirmasis liliputas), siūlo savo aliuzijas. Turbūt neatsitiktinai veiksmas scenoje natūraliai išsilieja į žiūrovų salę: du Konstebliai – Mindaugas Capas bei Audrius Bružas ir teisėjas Bigsas – Jonas Braškys „įeina į spektaklį“ ne kaip pjesės veikėjai, o mūsų, žiūrovų pusės, atstovai, juolab į žiūrovų kėdes nuolat grįžta Sviftas ir daktaras Simpsonas. Nes šie, Mažojo teatro namai patvarūs tol, kol tikima fantazija – kol ji pajėgi užkrėsti savo palaiminga beprotybe, tokia, kokią staiga patiria scenoje atsidūręs Capo vaidinamas Konsteblis ar „Guliverio keliones“ perskaitęs Rumšo vaidinamas daktaras Simpsonas. Tad ir spektaklį režisierius užbaigia ne Svifto kelione gatve, o paskutiniu jo susitikimu ir vieninteliu pokalbiu su savo „artistais“ – tarsi tos pačios kraujo grupės amžinais fantazuotojais ir idealistais.
Ir vis dėlto. Net bandant pateisinti režisieriaus pasirinkimą ir tikint jo paties meile visų pirma „teatro namams“, spektakliui labai trūksta ypač svarbių dramaturgui pjesės paveikslų. Jie ne vien kažkada aštrino meninę ir politinę Gorino papasakotos istorijos koliziją, bet tapo draminio veiksmo branduoliu, dėl kurio „Svifto namai“ buvo parašyti ir dėl kurio šios pjesės nesupainiosi su jokia kita. Žmogaus, menininko laisvės bėgant iš realaus, nes nepakeliamo ir netikro gyvenimo į įsivaizduojamą pasaulį metafora, čia paskleista per visus pjesės veikėjus, užpildo juos ypatinga patirtimi, o „Svifto namams“ suteikia sunkiai įvardijamos gėlos ir skausmo. Dabar gi, žiūrint spektaklį, „silpnas“ ir paviršutiniškas atrodo ne tik dramaturgas; išskysta Svifto paveikslas, nors ir bandomas „ramstyti“ mylėtų moterų prisiminimais, tuščiaviduriai tampa Sviftą supantys jo pagalbininkai, juolab į monotoniją ir mieguistumą gramzdina be atrankos kartojamas kompozitoriaus Fausto Latėno muzikinis motyvas. Tarsi viskas iš tikrųjų būtų taip, kaip sako Ester: „Pažiūrėkite į šias bukas fizionomijas. Jų niekas nejaudina, jų niekas nebegali sukrėsti. Sviftą supa nesupratimo siena!! Jis pasamdė aktorius, kad šie skelbtų jo mintis žmonėms, valdžia pasirodė gudresnė – ji pasamdė žiūrovus! Ratas užsidarė!“
