Praėjusį savaitgalį Kauno valstybiniame dramos teatre įvykusi Thimothée de Fombelle’io “Švyturio“ premjera – Jean-Luco Lagarce’o “Tolimos šalies“ tęsinys, brolis dvynys. Šį kartą režisierius Gintaras Varnas sąmoningai siekė tęstinumo. Spektaklis – varniškas, nuoseklus, atpažįstamas. Blyksinti jauno prancūzų dramaturgo švyturio šviesa ne tik surado naują prieglobstį – į ją implantuojamas savas, autentiškas, aktyviai išgyvenamas irealus pasaulis. G. Varnas tarytum Cocteau Orfėjas dar nuo vilnietiškojo periodo laikų balansuoja tarp šiapusybės ir anapusybės. Ši poezijoje jausmais nusakoma būsena jo teatre įgijo realų pagrindą. “Neįmanoma pastatyti“ medžiaga ir anksčiau buvo rizikinga, spektakliai – beveik “neperskaitomi“ (nors žiūrovų suprantami ir mėgstami), o “Švyturys“ tiesiai, be skrupulų atsirėžia legarsiškos “Tolimos šalies“ žemės dalį.
Ant grindų kreida pažymėta: “Čia vaidinama “Tolima šalis“. Čia pat – strėlė, rodanti “Švyturio“ vietą už medžiaginės uždangos. Ilgosios salės “ilgasis laivas“ kiek patrumpinamas ir teatro žemėlapyje sukuriama nauja vaidybinė sala. Šioje saloje savąjį gyvenimą kartu su režisieriumi kuria aktorius Gytis Ivanauskas. Režisierius patikėjo aktoriui ir scenografo vaidmenį. Autentiškam pasaulio perskaitymui – autentiškas vaizdinis sprendimas. Net jei ir atsirastų šio scenovaizdžio oponentų, atskirti nuo jo aktorių būtų beprasmiška.
Dar sunkiau atskirti Berniuką nuo ankstesniųjų G. Varno teatre sukurtų G. Ivanausko personažų. Aktoriaus plastika, veidas, antidraminis balsas atsklinda iš labai toli. Akceptuojama tai, kas išstumta į gyvenimo paraštes. Pasąmonės plotmė dažniau analizuojama medicinos leidiniuose, o šis jaunas aktorius savo kūrybinėje biografijoje jau turi kelis šios kraujo grupės “brolius dvynius“: Miręs meilužis (iš minėtosios “Tolimos šalies“), Gabrielius (iš “Portijos Koglen“), Raskolnikovas (iš “Nusikaltimo ir bausmės“) ir Persifalis (iš “Nusiaubtos šalies“). Kad ir kokie skirtingi jie būtų, kad ir kokio temperamento, visus juos vienija parapsichologinės dimensijos. Šį kartą regime monospektaklį, kuris yra net ne drama, o pasakojimas. Autentiškas G. Ivanausko pasakojimas apie tai, kad vienatvėje išgyvenamos vaikiško, šizofreniško, irealaus pasaulio būsenos labai greitai gali tapti realybe. Žmonės turbūt ir skiriasi gebėjimu paslėpti ar eksponuoti savo vienatvės būsenas. G. Ivanausko Berniukas nė nesistengia rodyti savo išskirtinumo. Šis šiandien galbūt vienas plastiškiausių aktorių spektaklį galėjo beveik sušokti. Bet nesušoko. “Esu toks, kokį pats save pasirinkau, kokiu man leido būti režisierius.“
Žiūrint spektaklį, tai akivaizdu. Gal dėl to jam kartais pristinga įtaigumo. Bet papasakoti T. de Fombelle’io istoriją galima kaip tik nori, todėl susitaikai ir priimi spektaklį tokį, koks jis yra. Monospektaklius aktoriai paprastai režisuoja patys, o režisieriaus rankose aktorinė organika visuomet įgyja sąlygiškumo. Todėl šį kartą įvyko ne vien dviejų brolių, apie kuriuos kalbama pjesėje, bet ir režisieriaus bei aktoriaus susidvejinimas. Tikrai neįmanoma nustatyti, kas – režisieriaus, kas – aktoriaus.
Režisierius kaskart vis plačiau praveria duris G. Ivanauskui. Taip greta Varno teatro atsiranda Ivanausko teatras. Per keletą metų susiformavo visa vaidmenų galerija. Oskaro Koršunovo “Ugnies veide“ ir “Nuostabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“ G. Ivanauskas suvaidino kraujuojančių aistrų apimtus jaunuolius. G. Varnas jį traukia į kitokio žmogaus pažinimą, ir aktorius nedvejodamas pasiduoda. Režisieriai ir aktoriai į statomus spektaklius dažnai mėgina sukišti viską, ką tik tuo metu sapnuoja, ką moka, išgali. Čia – atvirkščiai: atsisakyta ir šokio, ir intensyvios plastikos (be jų G. Ivanauskas sunkiai įsivaizduojamas), paliktas kūnas, tekstas, mintis ir piešimas ant sienos. Klaustrofobišką mažo įkypo kambariuko atmosferą praskaidrina viena kita gyvenimo ar pjesės detalė, sukuriamas vis kitas veikėjas: čia pat nupiešiamas horizontas, jūra, saulė, gėlė, čia pat – kiškiai, paukščiai, šuo. Iš nebylios sienos Brolis ištraukia kėdutę, lovą, stalą, ant kurio stovi piešta gėlė. Žmogaus egzistencijai daugiau juk nieko ir nereikia. Visa kita – įsivaizduojama ir esama realybė, išnykusios tikro ir tariamo pojūčio ribos.
Scenovaizdis kuriamas viso spektaklio metu. Realios erdvės aktorius pasilieka kuo mažiau, nuo kai kurių žiūrovų jį skiria vos metras. Intymusis teatras randasi pabrėžtinai kamerinėje erdvėje. Tariamoje aplinkoje išgyventi įsivaizduojamą gyvenimą nėra paprasta. Kartais ketvirtoji spektaklio siena išnyksta, kartais – atitveria aktorių nuo žiūrovų. G. Ivanauskas, nors ir sėdi veidu į žiūrovus, niekada nebruka jiems savo pasakojimo. Viskas išgyvenama intravertiškai. Monospektaklio kameriškumą suskaldo režisieriaus ranka, erdvė ima plėstis. Mums primenama, kad yra daug vienišų salų. Senovinio žemėlapio vaizdo projekcijoje ryškiomis spalvomis pažymėtos kažkada atrastos salos sutapatinamos su žmonių dvasinėmis salomis. Užuomina apie dar neatrastą žemę ar žemes finale išauga į pasaulio sukūrimo kaleidoskopą. Čia pat atrastas rojus virsta tamsa, pabaigoje įžiebiama maža ugnelė, su kuria aktorius vėl dingsta tamsoje ištardamas: “Su paskutine švyturio šviesa niekas neužgęsta. Kas tikra, matyti tada, kai užsimerki, tamsa įsižiebia ir sukasi“.
Šitoje augančių vaizdinių tikrovėje, šiame poetiniame teatre nuolatinis G. Varno teatro palydovas kompozitorius Giedrius Puskunigis lieka taip pat gana santūrus. Muzika nekuria savarankiškos ar paralelinės dramaturgijos, vos keliomis užuominomis kompozitorius ją pamažu sutapatina su savo svajose skęstančio Berniuko pasauliu.
Garsinis spektaklio laukas gana aktyvus, savo balso amplitudę įvairiai moduliuoja pats aktorius. Ryškūs ir režisieriaus priminimai: paukščiai – ne vien aktoriaus nupiešti, čaižus žuvėdros (G. Ivanausko) klyksmas šiurpuliu nueina per kūną. Be paukščių klegesių režisierius neapsieina nuo pat pirmųjų savo spektaklių. Tylos “zonas“ vėl lydi kryželio statymas iš degtukų (kažkada spektakliuose “Svetimas“ ir “Gyvenimas – tai sapnas“ tai darė Arūnas Sakalauskas).
Tuščia erdvė apauginama tariamais daiktais, garsais, tačiau kuo jų daugiau, tuo didesnė tuštuma supa Berniuką. Bandymas atimti iš jo tokį gyvenimą baigiasi herojaus rezignacija. Giliai jaučiančiam žmogui tai geresnis pasirinkimas nei susitapatinimas su aplinka.
Spektakliui išleista ne tik graži dailininkės Jurgos Kunevičiūtės programėlė (joje yra vietos net užrašams), bet ir kalendorius su švyturio vaizdu. Jį žiūrovai randa ant suolų. Taip G. Varnas tęsia savo parateatrines “Publikos“ laikų tradicijas, kuria teatrą teatre.
