Jaunuosius „Atviro rato“ aktorius, regis, Aidas Giniotis išmokė daug dirbti savarankiškai: rašyti pjeses, fantazuoti, savarankiškai repetuoti. Ir iš tos užmaišytos teatro „tešlos“ pavyksta sukurti įdomių gyvų spektaklių (Justo Tertelio „Pra“, tarkim). Kol Vilniuje griaudėjo „Sirenų“ festivalis, Vilniaus mokytojų namuose teko matyti režisūroje save išbandžiusios Ievos Stundžytės spektaklį „Dividukas“ (pagal vokiečių teatro vaikams ir jaunimui „Grips“ aktoriaus ir režisieriaus Thomo Ahrenso pjesę). Spektaklio eskizą mačiau prieš kelis mėnesius, dabar kamerinis ir nedidelio biudžeto vaidinimas labiau „sustyguotas“, estetiškai sutvarkytas.
„Dividukas“ – jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams skirtas spektaklis, sukurtas „atviro teatro“ principu (du aktoriai už širmos keičia kostiumų detales, eiseną, balsą – ir taip sukuria naujus veikėjus: vaikų tėvus, senelius). Jame pasakojama apie dviejų kaimynystėje gyvenančių vaikų – Vido (Jonas Šarkus) ir Erikos (Vesta Šumilovaitė) – mokymąsi draugauti, prisitaikyti vienam prie kito, nugalėti egoizmą. Vaikai – vienturčiai: Vido šeimoje nėra tėčio, Erikos tėveliai – rusakalbiai. Spektaklio kūrėjai subtiliai atskleidžia mažųjų baimes ir galimų kompleksų užuomazgas (akylesni mąstantys suaugę žiūrovai turėtų tai pastebėti): Erika bijo pravardės „akiniuotė“, bendraamžių pajuokos, nejaukiai jaučiasi dėl tėvelių rusų kalbos. Vidui stinga dirbančios mamos dėmesio: jis paniręs į animacinio „dinozauriuko“ vaidmenį, slepiasi už jo nuo tikrovės kaip už kokios kaukės. Aktoriai, negąsdindami žiūrovų, vaidina azartiškai, tarsi merkdami akį publikai: „mes namuose išdykaujame taip, kaip ir jūs“, „ką tik prisidirbau, bet gal viskas bus gerai“... Temperamentingų ir emocionalių aktorių duetas labai įdomus kaip vaidybos laboratorija: veiksmo vietos mainosi žaibiškai: vieną akimirką aktorius – vienas personažas, o kitą – jau kitas; keičiant dekoracijas ir kostiumų detales reikia mikliai keistis patiems, atidžiai klausytis vieniems kitų ir publikos reakcijos, būti pasirengus, jei reikėtų, „pridengti“ kolegą ar atsakyti į nelauktą žiūrovo reakciją. V. Šumilovaitė – puiki charakterinė aktorė: jos vaidinama močiutė it iš kokios S. Becketto pjesės – neprimato, neprigirdi, kalba žemu balsu, bet komiškai išdidi ir nestokoja valdingumo. O Erikos mamą aktorė kuria kaip didelę linksmuolę, šelmę flirtuotoją, balių mėgėją... Jono Šarkaus Vidas – mažas linksmas nenaudėlis, egoistas, toks „kiškis drąsuolis“, mokantis „pavaidinti“ prieš suaugusius, kai reikia išpešti naudos... O Erikos tėvelį aktorius kuria kaip jautrų, mylintį žmogų, kuriam tik išlavinto skonio mažumėlę trūksta... Akivaizdu, kad spektaklio kūrėjai – akyli gyvenimo stebėtojai, po detalę lipdantys savo personažus.
iliustracija
Vidas – Jonas Šarkus.
Nuotrauka iš „Atviro rato“ archyvo
Spektaklis sukurtas improvizuojant ir mąstant apie lietuvių publiką: pakeisti veikėjų vardai (kad mažiesiems būtų artimesnis veikėjų pasaulis), išplėtotos muzikanto (Vytautas Leistrumas) žaidybinės scenos su žiūrovais. Šiaip jau muzikanto dramaturginė funkcija – „užimti laiką“, kol kiti aktoriai persirengs ir parengs sceną naujam epizodui. V. Leistrumas nuoširdžiai „bovyjasi“ su mažaisiais žiūrovais, aiškindamas apie gudrų elektroninį muzikos instrumentą, mokydamas dirigavimo pradžiamokslio ir tikrindamas publikos ritmo pagavą. Pasiduodame įkalbami trepsėti ar ploti katutes ir mes, suaugusieji... Tik galbūt norėtųsi aiškesnio aktoriaus santykio su kolegų vaidinimu. Ką jis stebi: šmaikštų azartišką draugų teatrinį žaidimą ar rimtą mažų žmogiukų tapsmo truputėlį brandesniais istoriją? O kaip jis vertina mažą Vido išdavystę, kai šis, sudaužęs Erikos mamos dovaną, deda į kojas, palikdamas išsigandusią draugę vieną bėdoje?..
Ieva Stundžytė kaip režisierė debiutavo kameriniu vaidinimu, kuriame dalyvauja jos kurso draugai. Ne komerciškai orientuota klasikine „kostiumine pasaka“ vaikams, o, sakyčiau, stilingu gerai organizuotu teatriniu žaidimu, kuriame mažieji ir jų tėvai kaip veidrodyje gali atpažinti save, konfliktines situacijas. Geras skonis, humoras ir jokio įkyraus pedagoginio „nu nu nu“. Sėkmės jaunai režisierei!
