Vilnius!

Aistė Šivytė 2023-11-06 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Mano Vilnius mano“, režisierius Paulius Tamolė (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2023). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Mano Vilnius mano“, režisierius Paulius Tamolė (Vilniaus teatras „Lėlė“, 2023). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Ruduo - Vilniaus metų laikas. Kai gatves nukloja gelsvi medžių lapai, miesto sienas apraizgę vynvyčiai paraudonuoja, o vis žemiau dangumi slenkanti saulė ant senamiesčio pastatų ima žaisti tįstančiais šešėliais, negali nepajusti miestą supančios mistikos ir įvairialypės istorijos dvelksmo. Tad spalio 29 dieną, teatre „Lėlė“ įvykusi režisieriaus Pauliaus Tamolės spektaklio „Mano Vilnius mano“ premjera į miestą atkeliavo pačiu laiku.

Pagal Justino Žilinsko nuotykių romaną paties autoriaus parašyta inscenizacija pasakoja apie du paauglius, Simą (Lukas Auksoraitis) ir Aistę (Indrė Vėlyvytė), apleistame Antakalnio gatvės name sutikusius Vilniaus istorijos metraštininką (Deivis Sarapinas). Nepabūgę metraštininko gąsdinimų, du draugai leidžiasi į kelionę per miesto istoriją. Spektaklis skirtas gana plačiai auditorijai, 7-14 metų vaikams / jaunimui, pateikia koncentruotą svarbiausių Vilniaus gyvavimo momentų chrestomatiją: nuo Gedimino sapno iki Sausio 13-osios įvykių. Vaikai išmoko Barborą Radvilaitę naudotis pirmąja šakute, perduoda signatarams Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, stebi kuriozinius eksperimentus tik ką įkurtame Vilniaus universitete. Tačiau, kaip istorija niekada nėra vien smagi ar juokinga, taip ir čia, šalia juoko savo vietą pasakojime apie Vilnių atranda ir jo tragedijos - maras, okupacijos, Holokaustas.

Tamolės režisūrinis žvilgsnis primena vaikystės žaidimus kieme, kai visi kolektyviai kuriame ir matome nesamus labirintus, sienas ar daiktus. Remdamiesi šia įsivaizduojamo pasaulio logika scenoje veikia ir aktoriai - avanscena čia dažnai naudojama lyg nematoma siena nuo scenos atskirtas koridorius, veikėjai klaidžioja nesamais scenos ir užkulisių labirintais, žiūrovų salė tampa apleistu pastatu ar universiteto auditorija, o svarbiausia - be menkiausių pastangų šias įsivaizduojamas erdves matome patys.

Žaidimui antrina ir scenografijai kurti naudojamos įvairaus dydžio juodos dėžės. Tai neutralus, neįkyrus įrankis, leidžiantis „sužaisti“ viską, ko tik gali prireikti - Gedimino kalną, pjedestalą Muravjovo skulptūrai, lentą Vilniaus universitete, geto sieną ar kėdes Dainuojančios revoliucijos hipiams prisėsti.

Pagrindinės šio spektaklio „žaidėjos“ - dailininkės Giedrės Brazytės lėlės - ypač charakteringos. Tai ryškūs, įsimintini personažai: pagarbią baimę keliantis, didingas Gedimino sapno vilkas; Barboros Radvilaitės pažai, tarsi stručiai dėl menkiausio išgąsčio apykaklėse slepiantys galvas; būrys kiauksinčių, apšepusių ir lengvai pasiutusių šunėkų, puolančių taukais išteptus Muravjovo skulptūros batus; pamėkliškas marą vaizduojantis arklys; mažytis ir labai piktas milicininkas, visiškai bejėgis Nepriklausomybės priešaušryje.

Stebint spektaklį džiugu justi, kad jaunas žiūrovas nėra laikomas kvailu, nebijoma, kad gal ne visai supras kai kuriuos istorinius laikotarpius arba kad išsigąs tamsesnius žmonijos laikus vaizduojančių lėlių. Ši jaunam žiūrovui juntama pagarba ir pasitikėjimas ypač stipriai atsiskleidžia pasakojant apie Holokaustą, į kurį žvelgiama ypatingai jautriai ir atvirai - mažos mergaitės Iros (kurią Aistė ir Simas išgelbėja) istorija pasakojama lėtu, labiau skeletus nei žmones primenančių lėlių slinkimu į getą, užkulisiuose girdimais neramumais, scenoje iškrintančiu Dovydo žvaigždžių lietumi.

Tamolė kviečia žiūrovus susidomėti istorija ir suteikia tam visą kolekciją pretekstų: efektingų, sukrečiančių, juokingų, liūdnų scenų, įtraukiančių, charizmatiškų ar šiurpinančių personažų. Po spektaklio nugirsta daugybė tėvams skriejančių vaikų klausimų, prašymų paaiškinti ir patikslinti, leidžia tikėti, kad sudominta buvo sėkmingai ir pasiektas labai svarbus dalykas - kad žiūrovui nuoširdžiai rūpėtų tai, ką pamatė.

Keistai scenoje suskamba tik juokeliai, bandantys atvaizduoti paauglišką Aistės ir Simo susidomėjimą vienas kitu. Keliomis užuominomis apie susidūrimą ne tik su istorija, bet ir su savimi, bundančiais jausmais ir pirmosiomis simpatijomis buvo siekta įtraukti jau nebe vaikiškam amžiui priklausantį žiūrovą, tačiau savitu sovietiškumu alsuojanti Simo Aistei ištariama eilutė „jei aš nualpčiau, ar tu man dirbtinį kvėpavimą padarytum“ - yra vienas keisčiausių būdų tam pasiekti.

„Mano Vilnius mano“ - tai įtraukianti ir žavi miesto impresija, spektaklis pilnas tarsi gatvėse sugaudytos ir į sceną atneštos Vilniaus miesto paslapties. O svarbiausia: šis spektaklis pilnas meilės - tiek Vilniui, tiek teatrui.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

recenzijos
  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.