Ar kada buvote aklame pasimatyme? O gal kada klausėtės pokalbio autobuse ar prie gretimo staliuko? Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“, Helsinkio slaptoji feminisčių draugija („The Feminist Secret Society of Helsinki“) sujungė šias patirtis technologijomis ir pavertė pasirodymu „Encounters. Vilnius“ ar bent jau tokį pirmąjį įspūdį palieka viešai intymūs susitikimai „Menų spaustuvės“ scenoje. Vis dėlto, tikėtina, kad toks įspūdis susijęs būtent su lietuviškąja „Encounters“ versija.
Suomių menininkių Katri Naukkarinen, Amandos Palo ir Olgos Palo sumanytas ir scenoje įgyvendinamas formatas leidžia pasikalbėti dviem nepažįstamiesiems, jiems iš tiesų nesusitinkant - tam, kad įvyktų pokalbis, kūnus jiems „paskolina“ aktorės. Ausinės ir mikrofonai leidžia dviem poroms aktorių - Vilmai Raubaitei ir Milda Naudžiūnaitei bei Austėjai Vilkaitytei ir Livijai Krivickaitei - transliuoti kitose, atskirose „Menų spaustuvės“ patalpose esančių dviejų žmonių pasisakymus, atsakymus vienas kitam, ir reprezentuoti juos scenoje savo kūnais.
„Menų spaustuvės“ Kišeninės salės scenoje, priešais tamsiai raudoną aksominę užuolaidą stovi baro stalelis, ant jo - grafinas su vandeniu ir dvi stiklinės, pora radijo mikrofonų ir dvi poros ausinių. Greta stalelio - dvi baro kėdės, ant jų - dvi aktorės, joms iš šonų - dvi moderatorės. Abu vakarus aktorės ir moderatorės keisis vietomis. Aktorės užsidėjusios ausines, jos girdi dviejuose skirtinguose kambariuose sėdinčių dviejų nepažįstamųjų balsus (kiekviena savosios / savojo), tuo metu pašnekovai girdi tik aktorių balsus ir publikos reakcijas, o ką tik aprašytą vaizdą mato ekranuose. Nors į šiuos aklus susitikimus registravęsi savanoriai organizatorių pateiktoje anketoje nurodė temas, kuriomis (ne)norėtų kalbėti, per pasirodymą nėra pateikiamos temų gairės, nėra scenarijaus, nėra tikslų ar atskaitos taškų. Tik keturi žmonės, pusantros valandos ir pusšimtis žiūrovų. Toks ištęstas viešas intymumas.
Viešumo aspektas tampa svarbus atsakant į vieną iš kūrėjų keliamų klausimų: ar beveidiškumas gali vesti intymesnio bendravimo link? Teigiamai į šį klausimą galėjo atsakyti daugybė pastarųjų amžių sandūros virtualių pokalbių kambarių lankytojų, praleisdavusių valandų valandas virtualių nepažįstamųjų apsuptyje ne tik be vaizdo kamerų, bet dažnai net be nuotraukų. Tačiau vargu ar tai į kultūrinę atmintį giliai įsirašęs, veikiau poros kartų̃ išgyventas fenomenas. Tad nenuostabu, kad socialinių tinklų dominavimo laikais klausimas apie nepažįstamųjų intymumą iškyla iš naujo. Per pasirodymą „Encounters. Vilnius“ ne tik aktorės, bet ir dalyviai nuolat girdi, jaučia ir reaguoja į publiką. Tad ir taip, būdingai žmogiškajai prigimčiai, bent šiek tiek geresniais nei yra bandantys pasirodyti nepažįstamieji, dar labiau maskuoja kai kuriuos savo požiūrius (tiesa, tikrai ne visus), nutyli faktus, aplinkybes ar reakcijas. Kitaip tariant, viešumas šiuos pokalbius paverčia mandagesniais, o reakcijas - ramesnėmis nei išgirstumėte, pavyzdžiui, bare, nes užsimiršti, kad yra „stebimi“, dalyviams pavyksta tik trumpomis akimirkomis. Tad teigiamai atsakant į kūrėjų klausimą, tuo pačiu norisi klausti, ar įmanomas stebimas intymumas?
„Encounters. Vilnius“ patvirtina teiginį, kad nei pjesių autoriai, nei dramaturgai teatrui nėra būtini, nes dramaturgija scenoje gimsta savaime, vienintelis skirtumas - jos kokybė. Taip, gyvenime žmonės kalba kitaip nei veikėjai pjesėse ir scenarijuose, todėl jų tikrai ne visuomet įdomu klausytis, o pusantros valandos yra gana ilga laiko atkarpa. Tad nemoderuojamas dviejų žmonių pokalbis (net ir per tarpininkus) nebūtinai krypsta intriguojančia linkme, o pagrindiniu dramaturgu tampa atsitiktinumas. Tiesa, tam tikra išankstine „Encounters. Vilnius“ pokalbių dinamikos sąlyga tapo pasirodymo kūrėjų pasirinkimas abu vakarus pokalbiui pakviesti priešingų lyčių atstovus. Gal todėl abu vakarus gana greitai išaiškėjus lytims, kurį laiką pokalbis ėmė priminti aklo pasimatymo situaciją. Pirmąjį vakarą situaciją greitai apvertė netrukus atskleistas pašnekovės homoseksualumas, o antrąjį - tokį įspūdį dar labiau sustiprino pašnekovų amžiaus skirtumas. Gal todėl mąstant apie „Encounters. Vilnius“ labiau norisi kalbėti apie mūsų visuomenėje vis dar dominuojančias stereotipines pusiausvyras nei teorines scenos meno (ir ne tik) perspektyvas, o galios santykį nagrinėti lyčių pusiausvyros visuomenėje ir tarpusavio santykiuose, bet ne kalbančiojo ir jį reprezentuojančiojo aspektu.
Pats „The Feminist Secret Society of Helsinki“ kūrybinės komandos pasirinktas modelis leidžia kelti kito reprezentavimo klausimus, gilintis į kūno performatyvumą ir politiškumą. Tačiau lietuvių kalbos ypatumai ir vilniečių pokalbiai vis dėlto verčia galvoti apie tektonines slinktis mūsų visuomenėje ir kokios jos yra lėtos. Šiuolaikiniai lietuviai jau nešiurpsta nuo kitokių nei jie patys, bet vis dar sutrinka ir jaučiasi nejaukiai. Vyrai vis dar pasiryžę paaiškinti moterims, kaip veikia pasaulis (net išspręsti moterų poros tarpusavio santykius ar išdėstyti motinystės principus), ir tai, kad juos scenoje reprezentuoja moteris šio pasiryžimo nė kiek nesušvelnina, gal tik išplečia auditoriją.
Spėčiau, kad Helsinkio „Encounters“ versijoje lyčių aspektas veikia kiek kitaip (manyčiau, gerokai silpniau) dėl skirtingos suomių ir lietuvių kalbų gramatikos. Lietuvių kalbos įvardžiai gana greitai išduoda pašnekovų lytį, o suomių kalba šia savybe nepasižymi ir originalioje „Encounters“ versijoje savo lytį pašnekovai gali išduoti tik sąmoningai apsispręsdami tai padaryti - vadinasi, tai ir pokalbiams, ir visam pasirodymui suteikia visiškai kitą dinamiką, ir, tikėtina, daug platesnes prasmes. Kita vertus, lietuviškieji susitikimai atspindi, kad į lytis vis dar reaguojame greitai, šokame prie stereotipinių išvadų ir didžioji jų dalis pasitvirtina.
Gal todėl „Encounters. Vilnius“ buvo įdomiausia stebėti aktorių darbą. Visos keturios šioje eksperimentinėje patirtyje dalyvaujančios aktorės dar pavasarį kūrybiniame seminare susitiko su pasirodymo autorėmis, čia mokėsi sinchroniškai transliuoti nepažįstamųjų pasisakymus ir, reikia pažymėti, kad su šia užduotimi susitvarkė taip puikiai, jog publikoje atsirado abejojančių nepažįstamųjų kitose patalpose egzistavimu.
Aktorės taip pat turėjo būti pasiruošusios užbrėžti ribas pašnekovų (savi)reprezentacijai, tačiau to (beveik) neprireikė. O galios santykis tarp pasisakančiųjų ir juos reprezentuojančiųjų liko gana neutralus, bet žaismingas. Abu vakarus pašnekovai kalbėjo apie pagundą kontroliuoti aktorių kūnus ir priversti jas atlikti kokius nors veiksmus (pvz., dainuoti, susiimti už rankų), ir šie žaismės momentai į abiejų vakarų pasirodymus įkvėpė papildomos gyvybės rusenantiems pokalbiams. Pažaisti tokia kito kontrole panūdę suaugusieji akimirkai virto vaikais. Gal todėl šis momentas savaip priminė prieš 15 metų Vilniuje rodytame švedų choreografų Tomo Morriso ir Guy Dartnello šokio spektaklyje kūdikiams „Ugli bugli“ šokėjų judesių kontrolę perėmusių mažylių džiaugsmą. Tik suaugusieji eksperimentuoja atsargiai ir pagarbiai kitų kūnų atžvilgiu, nors vis dar taip pat žaismingai. Mąstant apie mūsų visuomenę ir galimas alternatyvas, tai, žinoma, džiugina. Visos aktorės taip pat demonstravo pagarbą ir atidą reprezentuojamiems žmonėms. Su humoru reagavo į pastabas apie save pačias ir tai, kaip (ne)tiksliai scenoje atkartoja (arba ne) nematomų pašnekovų kūno kalbą, mimiką, intonacijas. Jei moteris reprezentavusioms V. Raubaitei ir L. Krivickaitei teko mėginti dainuoti, tai vyrus reprezentavusioms kolegėms - keiktis (A. Vilkaitytei) ar pateikti korektiškesnę pasisakymo versiją (M. Naudžiūnaitė). Tačiau iš esmės galios pusiausvyra abiejose pusėse buvo mandagiai išlaikyta.
Dar vienas svarbus „Encounters. Vilnius“ dramaturginis aspektas - kūrėjų komanda skatino pašnekovus neišduoti savo tapatybių. O atvejai, kai dalyviams nepasisekė laikytis šios sąlygos ir nepavyko atsilaikyti pagundai išsiduoti, parodė, kad tuoj pat žiūrovo sąmonėje įsijungiantis detektyvo mechanizmas nukreipia dėmesį nuo gilesnių klausimų ir verčia labiau susitelkti į spėliones, nei į priešais akis pateikiamą nedidelio mūsų visuomenės mėginio analizę.
„Sirenose“ pristatytas „Encounters. Vilnius“ - pirmasis tarptautinis mėginys - nesuteikia gilių išvadų ar itin naujų mūsų visuomenės pjūvių, nors akivaizdu, kad K. Naukkarinen, A. Palo ir O. Palo atrastas sceninis įrankis, šiek tiek labiau pritaikius prie vietinio (kalbinio ir visuomeninio) konteksto, tokią galią turi. Atsitiktinumo dramaturgija, besiremianti netikėtumo efektu, gali ne tik skatinti, bet ir sužlugdyti intrigą, o net ir natūraliai stereotipinėmis situacijomis besireiškiančios visuomeninės normos scenos šviesoje nublanksta, jei nėra kvestionuojamos. Todėl atrodo, kad drąsesnis ar griežtesnis požiūris į dalyvių atranką (o tai jau ne kartą matėme realybę scenoje nuolat reprezentuojančių vokiečių „Rimini Protokoll“ darbuose) sukurtų sąlygas netikėtesniems susidūrimams ir platesniems apmąstymams visuomenės, galios ir kūno performatyvumo temomis. Kol kas lieka atviras klausimas, kiek nuoširdus ir kiek iliuzinis yra šis anoniminis, bet viešas intymumas.
-----
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur)
