Vestuvės - tai mylimas, geras ir gražus šuo, kuris loja tau į akis mamų, tetų ir babyčių balsais, nevienareikšmiškai išdėstydamas, kad ir duona su druska bus (suprask, tradicija), ir užsėdimui dėdė su teta jau ruošiasi, ir valso reikės (nedarykit gėdos prieš giminę). Šitas šuo nori būti veislinis, rafinuotas ir tylus, bet jam įtaką daranti giminė lodo vargšą gyvulį kaip kaimo kiemsargį, kurio nasruose - tradicijos, nebeturinčios argumentų, tik išlaikiusios vieną nepaneigiamą BET: visi taip daro.
Kad „Visi porom“ retorika, kad ir kokia nuvalkiota bebūtų, kad ir kaip tik tarp kitko išreiškiama („Tai kada tėveliams parodysi?“, „Gal mano žentelis būsi?“ ir, be abejo, „Kada ženysitės?“), mus veikia, o jautresnius - gal ir visiškai įvaro į kampą, - faktas. Giminės yra giminės: visi pasiekimai, nuopelnai ir apdovanojimai nublanksta prieš patį giminei svarbiausią - vestuvių - reikalą. Šiuo reikalu matuojamas jaunosios kartos „išsivystymas“, o laiku ir vietoje neišsivystę iš pradžių už akių, o paskui - jau tiesiai nurašomi į senmerges ir senbernius, vėliau tampančius Tipiškomis senmergėmis / senberniais, dar vėliau - Senais / Beviltiškais senžmonėmis ir t. t.
Trupė „Stage Strangers“, po pirmojo savo kūrinio „Contemporary?“ neišsiskirsčiusi ir netgi pasipildžiusi Dominyku Vaitiekūnu, velkasi tris kostiumus ir vieną vakarinę suknelę, kad sušoktų šitą vestuvinę įtampą, pavadintą „Užsėdimu“. Visą spektaklį balansuojama tarp juoko ir šaižios, aiškiais disonansais apibrėžtos kovos su savimi, įkritusiu į vestuvių pelkę. Ketveriukė tarsi lengvai, bet iš tikro - pilna koja ir pilnu minties pajėgumu svarsto, kodėl linksmybės išsigimsta ir, prasidėjusios gražia šeimos susikūrimo idėja, pereina „žuvies tešloje“, pasitikimų ir „burnelių“, ančiukų šokių, nebeintonuojamų melodijų, galiausiai - grubių ratelių ir kūniškų malonumų pakampėse fazes. Meilės šventė įteisina beribę emocijų amplitudę, kurios galutinis rezultatas - pakrikimas ir liūdesys.
Aktoriai čia - ir vestuvių planuotojai, ir jų kaltininkai, ir sveikintojai, ir tie giminės, kurie užsėda, ir tos daržovės, kurias suėda, ir delfinai, ir balandžiai, ir visokio plauko kitokie atrakcionai, ant kurių sproginėja vestuvių verslo / tradicijos fejerverkas. Šios fiestos prasmė ir gilioji pasekmė sprūsta pro pirštus: tai - svarbiausia spektaklio tema, plėtojama per fragmentiškas patirtis, asociacijas (dramaturgė - Vlada Kalpokaitė).
Pradėję nuo ramaus susikaupimo prieš tą dieną keliomis minutėmis nuogų kūnų, šokėjai iškart duoda pačiupinėti savo individualybes: matydamas, kaip žmogus rengiasi, gali daug apie jį sužinoti. Įdomiausi ketveriukės nariai atrodo esantys Agnė Ramanauskaitė ir Mantas Stabačinskas: jiems abiem būdingas gebėjimas scenoje visiškai nesusireikšminti ir atsipalaiduoti patiems nuo savęs. Pauliaus Tamolės kaip Stage Stranger'io būtis irgi džiugina: jam kur kas labiau tinka ne-herojus, išlipęs iš savų koturnų, nei susvarbinti dramatiniai vaidmenys (vienas slogiausių prisiminimų - Hovstadas J. Vaitkaus „Visuomenės prieše“). Dominykas Vaitiekūnas, mano manymu, taptų įdomesnis iš jo atėmus bent pusę šįkart jam tekusio teksto: replikų gausa privertė jį prisiimti vaidmenį, o juk likusios trijulės laisvė taip ir randasi, kad sparti situacijų dinamika neleidžia apsikrauti vaidmenų psichologijos svoriu.
Svarstydama, kodėl šios kompanijos juokai scenoje ir įtikina, ir - o retenybių retenybe - iš tikro duoda pasijuokti, spėju, kad taip įtaigiai veikia jų gebėjimas ne apsimesti, kad yra nuoširdūs (kas šiandien yra įprasta), bet atsisakyti savivertės ir iš tikro kūrybiniu užtaisu paversti atvirumą, nebaimę pasirodyti ne tuo rakursu, nusidainuoti ar nusišokti. Šokis jiems - juoko forma, orientuota visų pirma į save, a priori save pačius nulinčiuojanti ir tik tada atsigręžianti į kitą. Prisiminus kitą atvirumo atvirai siekiantį teatrą - „Atvirą ratą“, kažkas užstringa gerklėj: jie irgi lyg nori kalbėti nuo savęs, bet jų atvirumas - demonstratyvus, eksponuojamas kaip nuoga statulėlė, tačiau kad tai - teatrinė statulėlė, o ne žmogus pats sau toks, matyti plika akimi (gal taip tik man). Stage Strangers'iuose gi drąsiai pjaunama pro šalį, kartojama dėl kartojimo, kasomasi, piešiama su perspektyva į obscenišką banalybę, bet visa tai virsta keista teatrine chemija, į kurią neišeina nereaguoti.
Beje, ekskursas į „Atvirą ratą“ atsiradęs ne šiaip sau: kaip tik šios trupės manierą priminė Dominyko Vaitiekūno išsamus, mano nuomone, visiškai nereikalingas ir suvaidintai nuoširdus monologas apie šlapius batus. Jis sutrikdė inertišką spektaklio eigą ir akimirksniu atstūmė, nes skambėjo nenatūraliai ir šiai trupei nebūdingai (gal geriau jis būtų buvęs neišsakytas, o iššoktas?).
Apskritai verbalios raiškos šįkart gerokai daugiau: iš replikų paaiškėja, kad prie baseino jaunųjų gali būti tik laukiama, o pasitinkama turi būti prie fontano, kad ne viena, o dvi upės gilesnę vagą ūžia, kad šiokis gimsta iš žiodžio, kad jau žirgeliai suvaryti seselei mūsų, o seselė - dar nesės, dar nevažiuos. Tekstinių / choreografinių scenų mainymasis žiūrovui patogus: yra ir kada, ir apie ką galvoti. Ką gi: spektaklyje „Contemporary?“ Tamolės siūlyta mintis šokį aiškinti verbaliai įgyvendinta.
Paveikiausios scenos - Agnės ėjimas prie altoriaus, kurio nėra, ir prieš pat jį ištinkantys negrabūs traukuliai, bei ryškiausias disonansas, kuriuo užbaigiamas spektaklis: liaudies ratelių choreografija ir sunki, slogi ritminė muzika. Ši mizanscena lig šiol ūžia galvoj ir labai tiksliai apibūdina šiurpų tradicijos neatitikimą su šiandienos jaunimo gyvenimo ir šventimo būdais.
Žiūrėdama spektaklį, prisiminiau vienos bičiulės pasakojimą, kaip mokykloje per rudenėlio šventę visi kaip didžiausio grožio objektus imdavo tempti daržoves ir vaisius išsigimėlius: obuolius su ataugomis (malonybiškai vadinamas „vaikais“), morkas dviem kotais, širdies, šuniuko, žuvytės formų bulves ir t. t. Vestuvės - irgi tokia bulvė: bus graži, bus didelė, skani bus, o pripuola visi ir čepsėdami minta šituo svetimu džiaugsmu, nes čia tokia diena, tokia šventė, kai visi galiausiai ima čepsėti. Net neabejoju, kad atsiras nemaža tokių, kurie „Užsėdimą“ nuteis, kaip nuteisia vulgarią moterį. Tiesa - tam tikra akimi žiūrint, tokie kaltinimai įmanomi. Tačiau tai - tik paviršius, tik pirmas planas, už kurio - tradicijos kaip „ataugos“ mąstymas ir jaunuolio baimės neišsivystyti arba išsivystyti pro šalį reljefas.
