Visuomet jaučiuosi ramiau, kai pažadėtą tekstą esu bent pradėjusi. Todėl recenziją apie naują „Velnio nuotakos“ versiją, kurios Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) ėmėsi režisierius Naubertas Jasinskas, pradėjau rašyti premjeros išvakarėse, keldama klausimą: kodėl apskritai kažkam šiandien šis kūrinys parūpo? Dalį atsakymo kūrėjai lyg ir pateikė spektaklį lydinčiuose tekstuose, kalbėdami apie kultūrą, apsėstą rekonstrukcijų. „<...> ar rekonstrukcija yra meilė praeičiai, ar nesugebėjimas kurti ir būti dabartyje?“ – vieną, mano akimis, išties šiuolaikinę kūrybos būtį atliepiantį ir spektaklio keliamą klausimą įvardijo pats režisierius.
Vis dėlto galima pasirinkti rekonstruoti bet ką, tad kodėl pasirinkta „Velnio nuotaka“? Šio klausimo laikausi įsikibusi, suvokdama kone sakralų mūsų santykį su šiuo kūriniu, kadaise suvienijusiu talentingiausius menininkus (ne tik Viačeslavą Ganeliną, Arūną Žebriūną, bet ir Sigitą Gedą!), aktorei Vaivai Mainelytei užtarnavusį neblėstančią šlovę ir gebėjusį kalbėti visiems – tiek kultūros profesionalams, tiek kultūros praeiviams. Labai gerai atsimenu, kokia susižavėjusi šiuo muzikiniu filmu buvo net Amerikoje gimusi mano teta, kai gavo dovanų tuomet dar „Velnio nuotakos“ vaizdo kasetę – šis kūrinys jai, augusiai ir brendusiai 7-ojo dešimtmečio Niujorko valstijoje, atrodė ir egzotiškas, ir savas. Todėl, mano manymu, liestis prie tokių kūrinių kaip „Velnio nuotaka“ yra labai rizikinga, bet, žinoma, įdomu. Ar pasiteisino ši Nauberto Jasinsko ir kūrybinės komandos rizika (spektaklis yra LNDT ir MMLAB teatrų koprodukcija)? Nuspręsti paliksiu teatro kritikams, o pati trumpai pasidairysiu po spektaklio garsų pasaulį.
Viačeslavas Ganelinas, legendinio GTČ trio narys, „Velnio nuotakai“ parašė nepamirštamą muziką – paprastą, tačiau talentingą. Su ja pasivaržyti sunku, bet to daryti abu spektaklio kompozitoriai – Dominykas Digimas ir Miglė Palkevičiūtė-Migluma ir nesistengė. Tik prisipažino, kad Ganelino muzika jiems buvo įkvėpimas ir atspirties taškas. Tad naujojoje „Velnio nuotakoje“, kaip dažnai būdinga įvairioms rekonstrukcijoms, susiduria keli skirtingi garsiniai pasauliai, atliepiantys spektaklio „kultūrinius sluoksnius“. Šioje „Velnio nuotakoje“ – tai Dominyko Digimo tyki, ambientinė, mezzopiano-mezzoforte ribų neperžengianti kompozicija, originalūs Ganelino muzikos fragmentai ir Miglumos reinterpretuotos, išplėtotos, naujai įsivaizduotos „Velnio nuotakos“ dainos.
Dominyko tyki elektronika, skambanti kone visą laiką it nesibaigiantis spengimas ausyse, tarsi įkūnija nejauką, kurios pritvinkusi spektaklio atmosfera. Vis dėlto ji visai priešinga muzikos pasauliui, į kurį spektaklis nukelia. O tai – šiuolaikinė popmuzikos industrija su visais tamsiausiais jos užkaboriais. Būtent taip – tarsi tikras velniškas pragaras, kuriame velniauja ne koks Pinčiukas, o skrupulų neturinti prodiuserė, – ji šiame spektaklyje ir vaizduojama; nepaisant to, kad pirmoje spektaklio dalyje dominuojanti balta spalva tarsi bando apgauti, jog esame rojuje. Tačiau užtenka prisiminti originalią „Velnio nuotaką“, o ir tiesiog senus kaip pasaulis pasakojimus apie pragarą ir dangų – juk dangus ir yra ta vieta, kur puolęs angelas virsta velniu. Šioje „Velnio nuotakoje“ puola Jurgos, vaizduojamos kaip tikra mūsų laikų Jessica Shy, t. y. dainininkė savo populiarumo viršūnėje, mylimasis Girdvainis. Pirmoje spektaklio dalyje paaiškėja, kad jis įsivėlė į skandalingą istoriją – nieko nedarė matydamas, kaip kitame kambaryje jo draugas prievartavo merginą. Pasiruošimo sold out'iniam koncertui fone, ši žinia virsta drama, per kurią gimsta esminiai spektaklio klausimai, svarstantys apie kaltę, atsakomybę, atleidimo ir, galų gale, meilės ribas.
Šalia visą dramą lydinčios, tačiau ne pernelyg įsimintinos Digimo muzikos, kartas nuo karto įterpiami originalūs Ganelino muzikos fragmentai. Verta pasakyti, kad jie atlieka klasikinį arijų – tiek miuziklinių, tiek operinių – vaidmenį: yra skirti atverti charakterių emocinį pasaulį. Tiesa, šioje „Velnio nuotakoje“ originalaus kūrinio apraiškos švelniai parodijuojamos, pavyzdžiui, imituojant originalios „Velnio nuotakos“ vizualiąją raišką – žirgais jojantį Girdvainį, ar pabrėžtinai žiopčiojant pagal skambantį įrašą, kuriame dainuoja kažkas kitas. Pastaruoju metu man teko dirbti prie kitos rekonstrukcijos analizės – gilinausi į latvių operą-filmą „Baniuta“, naujai žvelgiantį į pirmąją nacionalinę latvių operą. Ten toks parodijos santykis su originalia medžiaga taip pat yra viena esminių kūrybos strategijų ir, matyt, tai yra vienas iš galimų santykių su rekonstrukcijos originalu.
Garsiniu (taip pat ir vizualiuoju) aspektu, antroji spektaklio dalis – koncertas – yra radikaliai priešinga pirmajai. Jurgos dainomis čia virsta Miglumos dekonstruotos ir naujai įsivaizduotos Ganelino „Velnio nuotakos“ dainos. Kas nors kiek žino šios autorės kūrybą, iš dalies gali ją atpažinti, nors, mano manymu, „Velnio nuotakai“ ji sukūrė kiek „popsiškesnę“ savo muzikos versiją, labiau atliepiančią šiuolaikines popmuzikos madas. Sodriai amplifikuotas vokalas – vienas svarbiausių spektakliui Miglumos kurtų dainų elementų – tai nuoroda į šiuolaikybę, „Velnio nuotakos“ istoriją, atsidūrusią kitame laike. Miglumos kūrybinį indėlį galima vertinti iš dviejų perspektyvų, keliant klausimą, koks šios muzikos tikslas: ar panirti ir tarnauti spektaklio idėjai, ar sukurti kažką estetiškai vertingo. Mano manymu, prioritetu buvo pirmasis variantas – Miglumai gana gerai pasisekė atliepti šiuolaikinės popžvaigždės repertuaro stilistiką, tačiau tikintis kūrybos, kuri įsimintų, galima kiek ir nusivilti.
Viso spektaklio metu svarsčiau, ką iš tikrųjų manau apie šią „Velnio nuotaką“. Pirmas įspūdis nebuvo entuziastingas ir iki šiol galvoju, kad šis spektaklis man įdomesnis ne kaip meninis patyrimas, bet kaip analitinis objektas, kuriame daug sluoksnių ir kultūrinių replikų. Vis dėlto jaučiu, kad esu persisotinusi teatru, kuriame kiek primygtinai brukamos aktualijos, kaip ir šiame spektaklyje – skandalingos klubuose apsvaigintų merginų istorijos. Tikiu, kad kultūra apie tai turi kalbėti, bet vis viliuosi ne tokio tiesmuko, o daugiau metaforinio kalbėjimo būdo. Lygiai taip pat popmuzikos industrijos sutapatinimas vien tik su melu, intrigomis ar tuštybe, man atrodo kiek vienaplanis, o net jei ir artimas tiesai, tuomet jau išsemtas ir stereotipinis.
Ir visgi konceptualiai man buvo gražus Vaivos Mainelytės pasirodymas, sujungęs originalią ir rekonstruotą „Velnio nuotakas“. Jos dialogas su angelu, pamąstymai apie praeitį, dokumentiškai prisimenant ir paties kūrinio užkulisius, nors ir kiek sentimentaliai, tačiau įtikimai sujungė dešimtimis metų atskirtus kūrinius. Tai buvo ir melancholiška aktorės santykio su praeitimi ir dabartimi apraiška. Jaukus buvo ir spektaklyje įvykęs dviejų Jurgų – „tikrosios“ ir „rekonstruotos“ – susitikimas. Galų gale, šviesaus gymio Alvydė Pikturnaitė, įkūnijusi jautrią, trapią, bet gyvenime kiek paklydusią pagrindinę heroję, turbūt buvo vienas vizualiai tinkamiausių pasirinkimų šiuolaikinei Jurgai.
Manęs jau spėjo paklausti, ar rekomenduočiau nueiti į šią „Velnio nuotaką“, ar verta nusivesti į šį spektaklį mamą. Prieš vedantis mamą pasiūliau įvertinti, kiek mama yra atvira šiuolaikinio teatro eksperimentams ir labai laisvai originalo traktuotei. Pasiūliau nesitikėti to, ko pirmąkart, išgirdus pavadinimą „Velnio nuotaka“, galėtume tikėtis. O pati grįžusi namo įsijungiau kūrinio originalą ir su malonumu pasiklausiau „Jurgos arijos“ ir kitų iki skausmo pažįstamų „Velnio nuotakos“ dainų.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
