Italų menininkas Romeo Castellucci tikino siekęs atverti prarają, kad visi, žinodami amžinąsias sąvokas „pragaras“, „skaistykla“ ir „rojus“, teatre pajustų gyvenimo stygių.
Dante „Dieviškąją komediją“ kūrė naudodamas viduramžių literatūros žanrą - „regėjimą“, o jo tėvynainis R.Castellucci vilniečiams pristatė šio kūrinio interpretaciją „Pragaras. Skaistykla. Rojus“. Dante´s kūrinys, pralenkęs savo epochą, buvo ir pirmasis moderniosios italų kalbos grožinės literatūros kūrinys. „Sirenų“ festivalio svečias R.Castellucci, remdamasis šiuo kūriniu, prabilo apie apokaliptines žmonijos nuotaikas.
Atviros erdvės kūrinys
R.Castellucci su trupe „Societas Raffaello Sanzio“ kuria ne teatrą, bet vaizdinių polifoniją. Ji žiūrovams sukelia daugybę asociacijų, kurios kiekvieną veikia kitaip. Ne veltui R.Castellucci yra ypač mėgstamas dailininkų arba plastine kūryba besidominčių žmonių.
Vilniuje matytas režisieriaus „Pragaras“, nors ir pritaikytas teatro dėžutei, vis dėlto yra atviros erdvės kūrinys. Tai akivaizdu net nežinant, kad jo premjera praėjusią vasarą įvyko Avinjono Popiežių rūmų Garbės kiemo scenoje po atviru dangumi.
Garso bei šviesos efektų gausa uždaroje erdvėje akivaizdžiai pranoksta žmogaus biologines galimybes - aštri blykstė ar garsinis čaižus dunksėjimas kai kuriose scenose sunkiai pakeliamas. Aktyvus R.Castellucci sceninis skverbimasis į žmogų, kuris nenori biologiškai jausti veiksmo, žiūrovui gali tapti netgi svetimas.
Imi regėti tarsi kiną
Kadangi pats R.Castellucci yra dailininkas bolonietis, jo mąstymas vaizdiniais ypač tobulas. Veikia net ne vaizdiniai, o jų jungtys: griežtos konstrukcijos scenas menininkas sujungia taip, kad imi regėti kiną.
Iš pastaraisiais metais Lietuvoje matytų reginių „Pragaras“ yra ryškiausias kalbėjimo vaizdinių junginiais pavyzdys, įskaitant ir „Skaistyklos“ bei „Rojaus“ dalis, kurios buvo parodytos kitose erdvėse. „Skaistykla“ buvo tikra skaistykla - į ją pateko tik dalis norinčiųjų, nors į peržiūrą „Meno forte“ nemokamai buvo kviečiami visi. Iškart buvo aišku, kad „Skaistyklą“ reikia demonstruoti arba vaizdo ekrane lauke, arba didelėje erdvėje.
Vilniaus šiuolaikinio meno centre (ŠMC) pristatyta „Rojaus“ instaliacija sukėlė prieštaringų minčių: negalėjai prisiversti pajusti rojaus, matydamas ant šaltų betoninių grindų trepsinčias gležnas pėdukes, vos kyšančias iš po baltų, kiek purvinų užuolaidų. Juo labiau šviesiai nusiteikti nepadėjo ir nemalonus kvapas, pasiekiantis „Rojų“ iš ŠMC tualetų.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo foto |
Režisieriui rūpi atjauta
„Pragaras“, parodytas Nacionaliniame dramos teatre, atrodė geriausiai. Techninės galimybės turi būti pakankamos, kad dailininko vizijos pasiektų tuos, kurie pajėgūs jį sekti. Dante´s „Pragaras“, kur kankinasi įvairių nusikaltėlių vėlės, R.Castellucci interpretacijoje dar labiau išsiplečia. Žmogaus atpirkimo motyvas panaikintas. R.Castellucci svarbi atjauta, nors gerklės perrėžimas neišvengiamas kiekvienam iš mūsų.
Šio spektaklio vėlės ryškios ir gyvybingos: pirmasis jų pasirodymas gali priminti žmones vasariškoje gatvėje ar metro stotyje. Bet režisierius juos pakerta. Netikėtai, kaip ir turi atsitikti pasikartojančios mirties akivaizdoje. R.Castellucci, kurdamas asociacijų laukus, technologiškai valdydamas situacijas, vis dėlto nepasiekia to, kas įmanoma tik teatre. Asociacijų siužete veikia ne aktoriai, bet statistai, tarp kurių buvo pusšimtis vilniečių.
Gyvūnai nebuvo kaprizingi
Šalia žmonių pasitelkdamas gyvulius, R.Castellucci vaikšto peilio ašmenimis: niekas negali garantuoti, kad kurtinamai lojančių vilkšunių ruja tvarkingai dings iš salės ar gražuolis baltas arklys nepasibaidys ir nežiebs kanopa kokiai nors ant grindų prigulusiai vėlei. Gerai, kad matytame spektaklyje gyvuliai nebuvo kaprizingi. Bet tai, ką R.Castellucci sukūrė remdamasis Dante´s literatūra, yra tik teatro užuominos, nes didžiausi jo sceniniai atradimai - plokštumų deriniai, jų jungtys, kurios būdingos kinetiniam menui.
„Pragarą“ R.Castellucci vaizduoja kaip atmosferą, kurioje gali itin skaudžiai pajusti savo vienatvę. Į uždarą kubą režisierius prikiša krykštaujančių vaikučių, bet įspėjimo ženklų jiems neleista patirti: jie nejaučia jokios baimės, be kurios, anot R.Castellucci, nėra jokios pasakos. Kurdamas vaizdus, režisierius priartėja prie Pragaro vartų. Jie didingi, iš jų sklinda begalinė tamsa, bet ji sukuriama ne teatro, o tarpdisciplininio meno priemonėmis.
Ragino keisti požiūrį
Ketvirtąja - aiškinamąja - dalimi galima vadinti R.Castellucci susitikimą su žiūrovais. Tai jau filosofinis vakarėlis, kuris turėjo paaiškinti kūrinio potekstes. Bet paties menininko sistemoje tokie paaiškinimai neturi prasmės, nes kiekvieno suvokimo ir išgyvenimų amplitudė skirtinga.
Todėl šio susitikimo metu vieni palaikė kontroversiškai nusiteikusį režisierių Joną Vaitkų, kuris ne be priežasties kabinėjosi prie vakaro herojaus, kiti rimtai klausėsi menininko patarimų, kad „reikia keisti savo požiūrį“.
Teatras - tai kelias į nežinią
Režisierius ir scenografas Romeo Castellucci:
„Kai kurie žiūrovai ateina į teatrą, kad atpažinę patvirtintų žinomus dalykus ir jaustųsi intelektualiai nuraminti. Tačiau atpažinimas to, ką nori matyti, turėtų baigtis dar mokykloje. Toks nusiraminimas tarsi pelkėje užsistovėjęs vanduo panardina į pasyvumą, o teatras turi būti kelionė, kelias į nežinią, nuotykis.“
