Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.
Kad ir kokios esminės žmonijos problemos akcentuojamos „Vidiniame paveiksle“, jos pakimba neutralumo oazėje, tarp besąlygiško atvirumo visoms nuomonėms ir nuomonės neturėjimo apskritai.
„Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ paskęsta savo sultyse – atvaizduodama provincialų mąstymą, dar iš tiesų gajų mūsų benueinančiose kartose, pati pavirsta provincialaus mąstymo fejerverku.
„Sugrįžimas“ Klaipėdos dramos teatre: kuri mirtis šiame spektaklyje buvo svarbiausia – netikėtai šokio sūkuryje mirusio jaunuolio, įsišaknijusių socialinių tabu ar bendražmogiškųjų vertybių apskritai.
Glasso „Kelionės“ muzika pulsuojanti, tarsi įsiurbianti ir kviečianti keliauti be senųjų operinių „kelio ženklų“, o štai vizualioji partitūra – tai alegoriškai atitaria kompozitoriui, tai paskuba jį „užkloti“.
Žinoma, teatre skaitoma daug, bet žiūrovams stebint – itin retai. <...> Toks spektaklis kartu su jį sukūrusiu režisieriumi atrodo tarsi svetimkūniai Lietuvos teatro lauke. Svetimi (ir nebūsim drauge).
Žiūrovui spręsti, ar sunkiasvoris „Užburtas kalnas“ – darbas ar malonumas, tačiau šiandieniame išskaidyto ir išblaškyto dėmesio pasaulyje intelektualus Lupos spektaklis reikalauja kantrybės ir rimties.
Nuolatinė viso spektaklio būklė – tai paties režisieriaus pusiau rišlūs šnabždesiai. <...> Galbūt tai – girdima Manno ir Lupos dialogo išraiška, susidūrusi realiajame ir spektaklio laikuose?..
„Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ – absoliuti ryškaus teatrališkumo, teatrinės fikcijos apoteozė. <...> Reikia pasakyti, kad daugelis Mažojo teatro aktorių tiesiog maudosi tokiame žanre.
