Sėkmingiausios spektaklyje atrodo Donelaičio ir jo žmoną Oną-Anną vaidinančios Sigitos Mikalauskaitės scenos, nes ten etiudinį monologiškumą griauna bendravimas, atsiranda tikrų, nepreparuotų spalvų ir bruožų.
Aktoriaus Kristijoną įdomu stebėti it kokią planetą. Jis ūkiškas ir lyriškas tuo pat metu. Brandus, rūpestingas vyras ir žaidžiantis vaikas – su savo vaizduotės paslaptimis.
Iš vienos pusės – etnografinio palikimo nuolaužos ir atplaišos, kurios jau nebetinka muziejinėms ekspozicijoms. Iš kitos – muziejinė naujųjų technologijų ekspozicija, suvienijanti žiūrovus traukti išėjimo link.
Tai toks teatras, kai istorijos plėtotė su savo vidine logika daugiau nebeturi lemiamos reikšmės, kai kompozicija nebėra veiksmą organizuojantis pamatas, o tampa dirbtinai primestu „falsifikatu”. Kaip tuomet vertinti tokį teatrą?
Aktorių žvilgsniai, atsiduriantys objektyvo lauke, – beveik visuomet meldžiantys. Dėmesio, susižavėjimo – visko, į ką šiandien iškeitėme meilę. Vaizdas yra jų tiesa.
Ryšku, efektinga ir… monotoniška. Be to, visame tame monstrų kataloge labai daug tradicinio, netgi senamadiško teatro, nors kai kuriose scenose režisierius atvirai iš jo šaiposi.
Desertui – trečiasis „Tiger Lillies“ vizitas. Sakytum, kad tai sėkmingas pabaigos akcentas, jeigu pamirštum, kad visa vaidinimų savaitė buvo pernelyg vangi. Tad ką – į broką festivalio programą? Perlydyti?
Jei Pero Giunto, mirštančio mylimosios glėbyje, gyvenimas prasideda iš naujo, tai Treplevo nutrūksta kaip styga. Tai ne toji meilė, kuri „visa pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“, tai meilė, per kurią tikimasi išsigelbėti.
„The Tiger Lillies“ muzikantų buvimas scenoje jau nebe toks, koks būdavo anksčiau – tarsi ignoruojantis, bet su atodaira į publiką, koketuojantis, tariamai abejingas. Dabar abejingumas, sakyčiau, yra tikras.
