Neabejotina, kad „Transverse orientation“ – ypatingu talentu apdovanoto menininko darbas, pulsuojantis pavydėtino kūrybiškumo pliūpsniais, kuriuos įtaigiai perteikia režisieriaus bendraminčiai.
Man asmeniškai ryškiausia „Transverse Orientation“ detalė – amžinas balansavimas tarp tobulo grožio ir visiškos jo griūties.
Didžiausią įspūdį palieka tas nebylus juokas, kurio tiek daug Papaioannou spektaklyje. Jis ir liūdnas, ir žaismingas, ir absurdiškas, ir ironiškas, ir juokingas, ir skausmingas. Tai juokas mirštantis iš juoko.
Stebėdamas ilgainiui pereini į kolektyvinės atminties režimą, į mitinę sąmonę, kuri, – žinai, – formavosi ištisus tūkstantmečius. Čia, rodos, tie tūkstantmečiai atėjo į sceną, ir jie – mūsų seni pažįstami.
Ir per visą „Transverse Orientation“ spektaklį taip. Sukuriama iliuzija, manaisi, kad jau pagavai, o ta iliuzija jau išvaikyta. Spektaklio eiga nuolat pasišaipys iš lūkesčių.
Plačios ir neįpareigojančios metaforos, kompozicijų, šokėjų kūnų grožis ir atlikimo precizika bei lengvumas – matyt, tai yra pagrindinės Dimitrio Papaioannou fenomeno priežastys.
