Tomis Janežičius Čechovą režisuoja brechtiškai pabrėždamas socialines aplinkybes bei atvirai ir komiškai kurdamas teatrališkumą – rodydamas, kad čia statomas spektaklis.
Arūnas Sakalauskas pašmaikštavęs apie tai, kad šiame spektaklyje jo šiaip jau neturėtų būti, iš tiesų parašė pačią taikliausią spektaklio „Dėdė Vania“ recenziją.
Kai aktoriai flirtuoja su žiūrovais ar atsiriboja nuo savo kuriamų vaidmenų, sceninė realybė nesustoja ir nesutrinka – ir tai tik įrodo, kad čia veikia režisūros kaip atviros laboratorijos metodas.
Šis spektaklis – tai ne šiaip kitokia „Dėdės Vanios“ interpretacija. Tai iš principo kitokiais nei įprasta Lietuvos kontekstui vaidybos būdais pasižymintis kūrinys.
Priverstinė režisūra, kai režisuojama jau už spektaklio ribų, arba režisūra, peržengianti asmenines, etines ar moralines vertybes paprasčiausiai negali būti toleruotinas kūrybos modelis.
Čechovas kaip lygtis arba Čechovas kaip žemėlapis neskamba nei novatoriškai, nei anachronistiškai, ir nėra už ką nei tos lygties, nei to žemėlapio „išmesti” iš sąlyginio, bet galingo „kanonų sandėliuko”. Ten juk galima rasti dar ne to.
Prancūzų eksperimentatorius ir didelis rusų klasikos mylėtojas Ericas Lacascade´as garsiame Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre pastatė „Dėdę Vanią”. Spektaklio premjeroje apsilankė Infox.ru korespondentė Alla Šenderova.
Pirmoji „Dėdės Vanios” premjera pateikė dvi naujienas – vieną blogą, kitą gerą. Bloga yra ta, kad spektaklis pasirodė neparuoštas, gera – kad spektaklis yra proceso pobūdžio, ir premjeros „giljotina” jo neturėtų numarinti.
Prancūzų režisierius Ericas Lacascade´as, OKT/Vilniaus miesto teatre pastatęs „Dėdę Vanią”, atvirai nemetė pirštinės mūsiškajai – E.Nekrošiaus ir R.Tumino – A.Čechovo interpretavimo tradicijai.
