Pagrindinę prasminio „Dėdės Vanios” lauko dalį užima siužetinių Vanios, Sonios bei Astrovo linijų sampynos. Dėliodamas jas, Lacascade´as savotiškai analizuoja skirtingas nevilties patyrimo formas.
Gyvenimas keičiasi – kartu su juo keičiasi ir Antonas Čechovas. Kalbant apie Jaunimo teatrą, du kartus ištarti „Dėdė Vania” nejauku: visi prisimena Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Dėdė Vania”.
Kartoju sau kaip Irina iš „Trijų seserų”: „Kam prisiminti!”, kai į galvą vis lenda dvidešimties metų senumo Eimunto Nekrošiaus „Dėdė Vania”. Gerai tiems, kurie jo nematė, – jie gali turėti savo „Dėdę Vanią”, Jaunimo teatre ką tik pastatytą Algirdo Latėno.
„Meskit šalin tą savo filosofiją“, – visai rimtai paragina Antono Čechovo dėdė Vania gražuolę Jeleną Andrejevną. Tačiau šito ji neišgirsta. Ir toliau filosofuoja – apie žmonių nesantaiką bei nelaimingą pasaulį, kenčiantį žmogų.
Lapkričio 24, 25 dienomis pristatyta naujausia Valstybinio Jaunimo teatro premjera – režisieriaus Algirdo Latėno spektaklis „Dėdė Vania“. Dar viena Antono Čechovo kūrinio interpretacija jau savaime intriguoja – kaip dar naujai galima pažvelgti į šią teatro klasika tapusią dramą?
