Kūrėjai, nemosikuodami faktais, nepriekaištaudami dėl praeities, lyg ant pirštų galų mus įveda ir panardina į pasaulį aplink ir viduje.
Lyg vaiduoklis praeities mieste. Šis įspūdis dar stipresnis girdint lydinčius balsus, kurie mena šių vietų istoriją ir čia vis dar šeimininkauja.
Sukurtas audiopeizažas – nors tankus ir daugiabriaunis, tačiau atsargus tarytum kvėpavimas; vedantis į jutimiškumą, atitraukiantis nuo prasmės lauko, duodantis irgi paprasčiausiai kvėpuoti.
Trūkinėjantys balsai pinasi į polilogą, galiausiai virsta vientisa akustine aplinka – į miesto erdves integruojančia, tarsi įžeminančia žydiškąjį Vilnių.
